Paskutinis Gediminaitis
Žygimantas Augustas buvo Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus, paskutinis Gediminaičių dinastijos atstovas. 1569 m. jis patvirtino Liublino uniją, kuria buvo sukurta viena didžiausių Europoje jungtinė LDK ir Lenkijos valstybė – Abiejų Tautų Respublika. Pradėjo Valakų reformą, po kurios padidėjo žemės ūkio našumas, išaugo LDK užsienio prekyba ir galutinai susiformavo valstiečių luomas. Patvirtino II Lietuvos Statutą – įstatymų rinkinį, kuriuo sulygino visų bajorų teises. Jo dvaras Vilniuje buvo svarbus Renesanso ir Humanizmo idėjų židinys LDK. Tolerantiškiausias XVI a. Lietuvos valdovas, nepersekiojęs kitatikių. Ypač išgarsėjo savo meilės su Barbora Radvilaite istorija.
Barbora Radvilaitė buvo lietuvė, mokėjo skaityti ir rašyti, medžioti, jodinėti. Jos grožį amžininkai lygino su Trojos Elena. Barbora Radvilaitė tapo grožio, meilės, žmogiškos laimės ir jos trapumo simboliu. Jos asmenybė ir apie ją sukurtos legendos įsišaknijo lietuvių kultūroje. Žygimantas Augustas pamilo ją pamatęs Vilniuje. 1547 m. juodu slapta susituokė, mat tam prieštaravo valdovo motina karalienė Bona ir Lenkijos bajorai. Tai buvo skandalas, nes pagal to meto supratimą valdovas negalėjo tuoktis iš meilės ir dar ne su karališko kraujo moterimi. Svarbiausia Barborai buvo ne garbė ir titulai, o meilė Žygimantui. Barbora mirė 1551 m. Krokuvoje. Pagal jos valią buvo palaidota Vilniaus katedroje. Žygimantas, mėnesį lydėdamas jos kūną iš Krokuvos, visą kelią jojo raitas. Žygimantas mirė 1572 m., būdamas penkiasdešimties ir nesulaukęs palikuonių. Taip Gediminaičių dinastija baigėsi.
Valdovas mėgo Vilnių, kuris ir po Liublino unijos išliko LDK sostine. Žygimantas jame praleisdavo daugiau laiko, nei Lenkijoje. Labiausiai su monarchu susijusi Vilniaus vieta buvo Žemutinės pilies rūmai, tapę pagrindine valdovo rezidencija Lietuvoje. 1529 m. juose devynmetis Žygimantas Augustas paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rūmai buvo keturių korpusų, trijų aukštų ir užėmė plotą tarp Katedros ir Gedimino kalno. XVI a. viduryje Žemutinė pilis iš viduramžių tvirtovės virto atvira, sodų apsupta rezidencija, išsiskiriančia plotu ir statinių gausa ir dydžiu. Karalius gyveno palyginti kukliai. Buvo užėmęs tris kambarius, kurių sienos buvo papuoštos šilko apmušalais ir Venecijos veidrodžiais su perlais nusagstytais rėmais. Pilis garsėjo kaip Renesanso kultūros centras, turintis turtingą biblioteką, daug meno kūrinių. Iki XVII a. vidurio, kol rusų kariuomenė nenuniokojo Vilniaus, tai buvo didingiausias statinys visoje LDK.