Klaipėda
Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojų skaičius, 2023 m. duomenimis, buvo 159 tūkst. Nuo 1996 m. gyventojų skaičius sumažėjo beveik 21 %. Klaipėda sudaryta iš 11 seniūnijų. Miesto plotas – 98 km².
Klaipėda įkurta 1252 metais. Toje vietoje kažkada buvo sodyba, kurią vadino Klaipėda. Ten galėjo gyventi vietinės baltų gentys: kuršiai ir skalviai. Yra kelios versijos, kaip atsirado pavadinimas „Klaipėda“. Viena jų teigia, kad pavadinimas kilęs nuo žmogaus vardo, bet tai nepatvirtinta. Liaudies pasakojimuose sakoma, kad pavadinimas reiškia „klampi pėda“ (iš legendos apie du brolius).
Viena iš įtikinamiausių versijų buvo pateikta 1898 metais Alberto Zwecko knygoje „Litauen“. Jis teigia, kad pavadinimas kilęs iš latviškų žodžių: „klai-“ (reiškia „atviras, plynas“) ir „pēda“ (reiškia „pėda“). Taigi, Klaipėda galėjo reikšti „žema, plyna vieta“. Tai gali būti kuršiškos kilmės pavadinimas.
Viduramžiais ir 1923 m. Lietuvai prisijungus šį miestą, vartoti du miesto pavadinimai: vokiškas „Memel“ ir lietuviškas „Klaipėda“. Pirmieji Klaipėdos gyventojai buvo vokiečiai, vėliau Vokiečių ordinas miestą pervadino Nemuno vardu – Memel. Taigi, Klaipėdą įkūrė ne lietuviai, o Livonijos ordinas, todėl galima sakyti, kad tai vokiečių kolonistų miestas.
Livonijos ordinas tuo metu valdė vakarines dabartinės Lietuvos žemes ir nenorėjo, kad žemaičiai pasiektų Baltijos jūrą ir per ją prekiautų, todėl pastatė pilį. Žemaičiai suprato, kad ši pilis gali kelti grėsmę, todėl ją puldinėjo, bet užimti ir sugriauti nepavyko.
XVI a. Klaipėda pradėjo plėtotis kaip uostamiestis. 1549 m. čia buvo pradėti statyti pirmieji jūriniai laivai, o žvejyba ir prekyba tapo vienais pagrindinių klaipėdiškių verslų. Jūrinė ekonomika, kurią Klaipėda suteikė Lietuvai, išliko svarbi iki šių dienų.
Kol nebuvo šiandien naudojamo uosto, Klaipėdos miesto gyvenimas sukosi apie Danės (dar vadinama Dangės) upę. Jos pakrantėje ir šiandien galima pamatyti laivų bei pastatų, kurie buvo skirti uosto poreikiams. Augant laivybos poreikiams ir didėjant laivams, Danės uosto svarba pamažu mažėjo. XIII a. įkurtas nedidelis uostelis išaugo į dabartinį tarptautinį uostą, kuris yra pagrindinis jūros uostas Lietuvoje. Jis žiemą neužšąla, tad naudojamas ištisus metus. Per metus čia atplaukia apie 7000 laivų iš maždaug 50 šalių. Klaipėdos uoste vyksta krovos, pervežimo, konteinerių sandėliavimo darbai. Uostas priima ne tik krovininius laivus ir keltus, bet jame švartuojasi ir kruiziniai laivai.
Klaipėdoje ypatingą reikšmę turi švyturiai, kurie padeda saugiai naviguoti laivams. Šie švyturiai yra ne tik navigaciniai įrenginiai, bet ir svarbi miesto istorijos dalis.
XVII a. Klaipėdoje gyvenantys lietuviai dar buvo laikomi svetimais – lietuvių prekybininkai neturėjo miestiečių teisių, jų nepriėmė į amatininkų cechus. Klaipėdos kraštą užėmus Napoleonui, 1807 m. krašte panaikinta baudžiava, pradėtos kitos gyventojams naudingos reformos, dėl to į Klaipėdą ėmė plūsti naujų gyventojų. Miestas pradėjo plėstis, čia kėlėsi ir lietuvininkai. Tačiau tuo metu Klaipėda vis dar buvo ne lietuviškas, o vokiškas miestas. Klaipėdos lietuvininkai mieste leido laikraštį „Lietuvninkų prietelis“. Nuo 1825 m. čia leistos lietuviškos knygos.
Nuo 1871 m. Klaipėda tapo ką tik suvienytos Vokietijos imperijos miestu. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 m. Klaipėda buvo atskirta nuo Vokietijos ir perleista Prancūzijos priežiūrai.
Po 1923 m. vykusio Klaipėdos sukilimo miestas Ambasadorių konferencijos nutarimu vasario 16 d. prijungtas prie Lietuvos kaip kompensacija už prarastą Vilnių. Nuo tada Klaipėda tapo itin svarbus Lietuvos pramonės ir prekybos miestas.
Vienas garsiausių tarpukario Lietuvos laivų „Antanas Smetona“ buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos karo laivas. Lietuva jį įsigijo 1927 metais. Deja, laivas nuskendo 1945 m. per Antrąjį pasaulinį karą.
Prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, žmonės galėjo keliauti ir ilsėtis prie Baltijos jūros, aktyvėjo turizmas. 1938 m. Klaipėdoje veikė 13 % Lietuvos įmonių, jose dirbo 26 % Lietuvos pramonės darbuotojų. Per Klaipėdą ėjo 75,6 % Lietuvos eksporto ir 64,8 % importo. Mieste veikė didžiausių bankų atstovybės, geležinkelių linijos, lietuviškos mokslo įstaigos, teatras. Deja, 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta perduoti Klaipėdą nacistinei Vokietijai. Nuo šio laikotarpio iki 1939 m. spalio 10 d. Lietuva dėl okupacijų neturėjo nei Vilniaus, nei Klaipėdos miestų, kas itin apsunkino valstybės ekonomiką, bendrą šalies saugumą.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga – didžiausias Klaipėdos istorijos lūžis. Po karo mieste buvo likę tik 6 senieji gyventojai. Kiti arba buvo priversti palikti Klaipėdos kraštą dėl vokiškos kilmės, arba žuvo, arba buvo priversti trauktis dėl karo negandų. Per karą sugriauta ar kitaip sunaikinta 60 % Klaipėdos pastatų. Pokariu, užuot restauravusi likusius pastatus, tuometė sovietų valdžia nutarė naikinti visa, kas priminė vokiškumą, – buvo sunaikinta daug architektūrinio paveldo. Į Klaipėdą pokariu dėl demografinių pokyčių buvo atkelta daug naujų gyventojų iš kitų Lietuvos miestų, taip pat daug rusakalbių darbuotojų iš kitų Sovietų Sąjungai priklaususių respublikų.
Žemėlapyje pažymėtas Klaipėdos kraštas, kuris 1923 m. vasario 16 d. buvo prijungtas prie Lietuvos. Po 16 metų, 1939 m. kovo 22 d., Lietuva neteko Klaipėdos krašto, kai jį okupavo nacistinė Vokietija.
Šiandien Klaipėda yra gyvybingas ir modernus Lietuvos uostamiestis, turintis turtingą istoriją ir aktyvų jūrinį gyvenimą. Mieste veikia daug svarbių įstaigų ir stovi pastatų, tokių kaip Klaipėdos universitetas, Klaipėdos koncertų salė ir Teatro aikštė, kur vyksta įvairių kultūros renginių. Klaipėdos senamiestis žavi savo architektūra ir istoriniais pastatais, o Kruizinių laivų terminalas priima daugybę tarptautinių turistų.
Klaipėda garsėja kasmetine Jūros švente, kuri pritraukia tūkstančius lankytojų. Šventės metu vyksta įvairūs koncertai, mugės, parodos ir jūrinės tradicijos atspindinčios ceremonijos. Be to, mieste veikia garsusis Lietuvos jūrų muziejus, įsikūręs Smiltynėje. Muziejus apima ne tik delfinariumą, bet ir akvariumą, ekspozicijas apie jūrinę istoriją, laivybą, jūros fauną ir florą. Lietuvos jūrų muziejus yra mėgstama vieta tiek vietiniams gyventojams, tiek turistams, siūlanti edukacines programas ir įspūdingus pasirodymus su delfinais bei jūrų liūtais.