1863–1864 m. sukilimo vado Zigmanto Sierakausko ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų atradimo istorijos

2016 m. vasario mėnesį nušliuožė dalis Gedimino kalno šlaito. Nuošliaužoms kartojantis Lietuvos nacionalinis muziejus, atsakingas už Gedimino kalno apsaugą, nusprendė atlikti kalno šlaitų sutvirtinimo darbus. Prieš pradedant darbus, 2017 m. sausio 2 d. muziejaus archeologai pradėjo šios vietos archeologinius tyrimus. Ir jau kitą dieną buvo aptikti pirmieji žmonių palaikai.  Archeologai iškėlė idėją, kad tai gali būti 1863–1864 m. sukilėlių, kuriems Vilniuje buvo įvykdyta mirties bausmė, palaikai. Kuo buvo paremta ši idėja?

Jau po 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos jų artimieji ir amžininkai manė, kad sukilėlių kūnai buvo užkasti ant Gedimino kalno. Tačiau Lietuvoje Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu Gedimino kalnas buvo uždaroje zonoje, kur buvo dislokuota Rusijos karinė įgula, tad ten įeiti nebuvo įmanoma.  Sukilėlių palaikų pradėta ieškoti pasikeitus politinei situacijai per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918 m). Tuomet rasti žmogaus kaulai. Spėta, kad tai – vieno iš sukilėlių palaikai. Tuomet ant kalno atsirado sukilėlių atminimui skirtas kryžius, o tarpukariu – atminimo lenta, išbuvusi ten iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Būtent nuo šio pirmo palaikų atradimo istorijos moksle įsitvirtino spėjimas, kad Vilniuje nužudyti sukilėliai buvo užkasti ant Gedimino kalno. Šiais spėjimais ir rėmėsi 2017 m. Gedimino kalną tyrę archeologai.

2017–2019 m., atliekant archeologinius tyrimus Gedimino kalne, rasta 14 duobių su 20 vyrų palaikų. Palaikai buvo užkasti nesilaikant deramos pagarbos. Prie atrastų palaikų aptikta XIX a. vidurio daiktų: audinių fragmentų, sagų, katalikiškų kryželių, medalionų su religinio turinio atvaizdais ir vestuvinis žiedas su įrašu: Zigmantas Apolonija 1862 m. rugpjūčio 11 / liepos 30. Iš istorinių šaltinių buvo žinoma, kad būtent tuomet susituokė 1863–1864 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas ir Apolonija Dalevskytė. Šis žiedas buvo pirmas įrodymas, kad rasti Z. Sierakausko palaikai.

Radus Z. Sierakausko žiedą, reikėjo patikrinti kitus duomenis. Antropologai, tyrę Z. Sierakausko palaikus, gautus duomenis apie išvaizdą, traumas, mirtį ir kt. lygino su rašytiniais ir vaizdiniais istoriniais šaltiniais, iš kurių galima sužinoti, kaip atrodė Z. Sierakauskas, kokių traumų jis patyrė, kaip žuvo. Buvo atliekamas kaukolės ir portreto sugretinimas, pasitelkiant moderniausias mokslo technologijas. Visišką atitikimą, kad rasti būtent Z. Sierakausko palaikai, patvirtino ir genetiniai tyrimai. Tad viena svarbi istorijos mįslė, bendradarbiaujant įvairiems mokslams, buvo išaiškinta. Su didžiausia pagarba 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo palaidoti Senųjų Rasų kapinių koplyčioje. 

1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, viena svarbiausių istorijos ir jai artimų mokslų domėjimosi temų tapo partizaninis karas Lietuvoje. 1944–1953 m. laikotarpiu žmonės miškuose kovojo prieš sovietinę okupaciją, daug partizanų buvo kalinta, nužudyta mūšio vietose ar kalėjimuose. Po 1990-ųjų Lietuvos valstybės garbės reikalu tapo išsiaiškinti partizanų užkasimo vietas ir juos deramai palaidoti bei įamžinti jų atminimą. Ieškodami partizanų palaikų, istorikai pirmiausia stengėsi gauti liudininkų parodymų arba archyvinių dokumentų. Tik juos išanalizavus, buvo sprendžiama, ar verta pradėti archeologinius kasinėjimus. Viena iš neįmintų partizaninio karo mįslių buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vieta. Šis kovotojas buvo suimtas, žiauriai kankintas ir 1957 m. sušaudytas kalėjime. Sovietai kruopščiai slėpė savo nusikaltimus ir nužudytų asmenų užkasimo vietą.

Šio tyrimo pradžioje vienintelis dokumentas, kuris galėjo padėti rasti A. Ramanausko-Vanago palaikus, buvo 1957 m. lapkričio 29 dieną ranka rašytas budelio ir kalėjimo darbuotojų aktas, kuriame konstatuojama, kad šią dieną A. Ramanauskui įvykdytas mirties nuosprendis. Šiame dokumente nebuvo jokios informacijos apie tai, kur jis galėtų būti palaidotas. Istorikams nagrinėjant sušaudytųjų už kriminalinius nusikaltimus bylas, paaiškėjo, kad tą pačią dieną buvo vykdomi mirties nuosprendžiai ir politiniams kaliniams, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Dokumentuose buvo minima, kad kriminaliniai nusikaltėliai buvo užkasti Našlaičių kapinėse. Tuomet pirmą kartą buvo iškelta versija, kad, jei politiniai kaliniai buvo žudomi tomis pačiomis dienomis kaip ir kriminaliniai, galbūt jie buvo ir laidojami toje pačioje vietoje. 

Iškėlus versiją, kad politiniai kaliniai yra užkasti Našlaičių kapinėse, tyrėjai nuvyko ten ir pabandė įvertinti galimybę atlikti archeologinius tyrimus. Tačiau kapinių teritorija yra gana didelė, kapų kauburėlių beveik nebuvo išlikusių. Tad buvo nuspręsta, kad nereikia pradėti kapinių archeologinių kasinėjimų. Tačiau netikėtai atsirado liudininkų, kurie teigė žinantys, kurioje Našlaičių kapinių vietoje palaidoti politiniai kaliniai. Ši medžiaga paskatino 2017 m. Našlaičių kapinėse pradėti archeologinius tyrinėjimus liudininkų nurodytoje vietoje. Kaip pagalbine medžiaga archeologai naudojosi istoriniais šaltiniais: sušaudytųjų sąrašais, kuriuose buvo pažymėtas sušaudytųjų amžius ir ūgis bei kai kurie išskirtiniai fiziniai duomenys. Taip pat naudotasi kapinių knygomis ir išlikusiais kapinių inventorizacijos dokumentais, kuriuose buvo sužymėtos kapų vietos, tačiau be pavardžių.  

Našlaičių kapinėse archeologai atkasė šešias kapavietes, kuriose buvo užkasti žmonės, sušaudyti panašiu laiku kaip ir A. Ramanauskas-Vanagas. Pagal tai buvo bandoma nustatyti, kokia galėtų būti tiksli A. Ramanausko-Vanago kapo vieta. Galų gale palaikus pavyko surasti kapavietėje su dar dviem kūnais. Pamatę kūną, archeologai iš karto suprato, kad rado A. Ramanausko-Vanago palaikus. Mokslininkai turėjo archyvinę A. Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotrauką, darytą ligoninėje po jo kankinimų. Visišką atitikimą, kad rasti būtent A. Ramanausko-Vanago palaikai, patvirtino genetiniai tyrimai. Dar vienas istorinis detektyvas buvo išnarpliotas. Apie šį bei kitus su partizaniniu karu susijusius istorijos detektyvus ligi šiol kuriamos laidos, filmai, vaizdo įrašai.