Europoje universitetai kūrėsi nuo XI a. pabaigos. Dėl didėjančio mokslo žinių poreikio pirmiausia dabartinėje Italijoje, kiek vėliau dabartinėje Vokietijoje ir Prancūzijoje pradėjo kurtis universitetai. Universitetai kaip bendruomenės kūrėsi siekiant ginti dėstytojų ir studentų interesus. Studijuojantieji universitete iš pradžių mokydavosi filosofijos fakultete, po to galėjo tęsti studijas teisės, medicinos ar teologijos fakultetuose. Universitetųkūrimasis nulėmė žinių gausėjimą, visuomenės išsilavinimą.
Pirmieji lietuviai studentai studijuoti pradėjo po Lietuvos krikšto. Dažniausiai lietuviai studijavo artimiausiuose – Prahos, Krokuvos – universitetuose. Į užsienį studijuoti važiuodavo daugiausia bajorų ir turtingų miestiečių atžalos, kadangi tik jie turėdavo pakankamai daug pinigų mokslui ir gyvenimui kitoje šalyje. Laikui bėgant lietuvių studentų atsirado Karaliaučiaus, Erfurto, Leipcigo, Romos, Bolonijos, Paduvos ir kituose universitetuose.
Jogailos universitetas Krokuvoje
XVI a. pr. Europoje ir Lietuvoje plito reformacija. Valdovas Žygimantas Senasis uždraudė bajorams studijuoti užsienio universitetuose, kuriuos įsteigė liuteronai. Dėl šios priežasties išsilavinę lietuviai liuteronai būrėsi 1544 m. kunigaikščio Albrechto įkurtame Karaliaučiaus universitete – Prūsijoje. Šiame universitete studijavo ir pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.
Martynas Mažvydas
Daugiau apie pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą gali sužinoti čia.
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Vilniaus universiteto įkūrimas (1579 m.)
ATR valdovai išlaikė katalikybę. Siekdamas sustiprinti katalikybės įtaką valstybėje, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pakvietė į Lietuvą atvykti vienuolius jėzuitus. Jėzuitai suprato išsilavinimo svarbą, todėl 1579 m. įsteigė Vilniaus universitetą (akademiją). Privilegiją kurti universitetą suteikė ATR valdovas Steponas Batoras. Nuo to laiko Lietuvos jaunuoliai galėjo rinktis, aukštojo mokslo siekti tėvynėje ar užsienyje. Vis dėlto Vilniaus universitete veikė tik du fakultetai – filosofijos ir teologijos. Įkurtame universitete studijavo bajorų ir miestiečių vaikai. Paskaitos vyko lotynų kalba. Vilniaus universitetas turėjo didžiausią spaustuvę LDK istorijoje.
Vilniaus universiteto įkūrimo reikšmė
Vilniaus universiteto įkūrimas turėjo didelę reikšmę. Jėzuitai kėlė tikslą skleisti katalikybę ir mokslą LDK ir už jos ribų, todėl Vilniaus universitetas tapo svarbiausiu katalikybės, mokslo ir kultūros židiniu regione. Nuo XVII a. universiteto mokslininkai savo laimėjimais garsino Lietuvą ir patį universitetą visoje Europoje. Pavyzdžiui, Kazimiero Semenavičiaus veikale „Didysis artilerijos menas“ buvo aprašomos tik po keleto šimto metų pradėtos kurti raketos, Žygimanto Liauksmino retorikos vadovėlis išgarsėjo visoje Europoje, o Motiejus Kazimieras Sarbievijus buvo laikomas vienu garsiausiu Baroko epochos poetų.
Pokyčiai Vilniaus universitete XVIII a. pab.
Edukacinės komisijos pastangomis sukurta nauja švietimo sistema. XVIII a. pab. į mokymo programas įtraukta daug gamtos ir tiksliųjų mokslų. Vilniaus universitetas pervadintas LDK vyriausiąja mokykla ir turėjo vadovauti Lietuvos mokyklų tinklui. Universitetepradėti dėstyti menai, mokomąją lotynų kalbą pakeitė lenkų kalba.
Vilniaus universitetas XIX a.
Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, XIX a. pr. Vilniaus universitetas pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Vilniaus universitete augo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo mokoma lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Universitete mokėsi įvairių tautybių – lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių – bajorų jaunimas. Vilniaus universitete dirbo garsūs to meto mokslininkai: chemikas Andrius Sniadeckis (parašė pirmąjį chemijos vadovėlį Lietuvoje lenkų kalba), gamtos tyrinėtojas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, išplėtęs universiteto botanikos sodą, medicinos profesorius Jozefas Frankas. J. Frankas inicijavo Vilniaus medicinos draugijos įkūrimą. Tuo metu universitete buvo įsteigta ir porą metų veikusi Mokslo ir meno draugija. Tačiau universitete susikūrė slaptosios studentų masonų, filomatų, filaretų draugijos. Jos skatino tarpusavio paramą, siekė kovoti su caro valdžia, išsivaduoti iš priespaudos. Visgi studentų draugijos buvo susektos. Po pralaimėto 1830–1831 m. sukilimo prieš carą, 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Iki uždarymo Vilniaus universitete studijavo nemažai Lietuvai nusipelniusių asmenų: Simonas Stanevičius, skatinęs lietuvių kalbos vartojimą ir domėjimąsi Lietuvos istorija, Simonas Daukantas, parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba, Adomas Mickevičius – garsus lietuvių ir lenkų poetas ir kt.
Vilniaus universitetas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Šiandien Vilniaus universitetas yra didžiausias Lietuvos universitetas. Universitetas patenka tarp geriausių pasaulio universitetų. Paskaitos universitete vyksta lietuvių kalba, vykdomos mokomosios programos užsienio kalbomis. Universitete mokosi per 20 000 studentų, veikia įvairūs akademiniai ir kiti padaliniai: fakultetai, institutai, įvairių mokslų centrai, bibliotekos. Universitetą dažnai renkasi geriausiai Lietuvos mokyklas baigusieji mokiniai. Pagal įvairias tarptautines programas į universitetą studijuoti ir dirbti atvyksta daug kitataučių. Universiteto mokslininkai dalyvauja tarptautiniuose ir vietinės reikšmės tyrimuose. Tyrimų rezultatai aptariami Lietuvoje ir už jos ribų. Mokslininkai savo darbus pristato plačiajai visuomenei.
Vilniaus ir Lietuvos universitetai XX a.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, siekta atkurti ir Vilniaus universitetą. Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, 1919 m. Vilniuje vėl buvo atidarytas Vilniaus universitetas, tik pervadintas Stepono Batoro vardu. 1922 m. laikinąja sostine tapusiame Kaune atidarytas Lietuvos universitetas (dabar Vytauto Didžiojo universitetas). Sovietinės okupacijos laikotarpiu Vilniaus universitetas buvo grąžintas Lietuvai. Universitete buvo sugriežtintos studijos, dalis paskaitų vyko rusų kalba. Be pagrindinių studijų studentai privalėjo mokytis komunistų partijos nurodytų mokomųjų dalykų. Buvo griežtai kontroliuojamas studentų akademinis ir asmeninis gyvenimas.