Lietuvos priešistorės tyrėjos Marija Gimbutienė ir Rimutė Rimantienė
Marija Alseikaitė Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų, gydytojų Danieliaus Alseikos ir Veronikos Alseikienės šeimoje. Danielius Alseika buvo karo gydytojas, o mama Veronika Alseikienė buvo akių gydytoja – pirmoji moteris Lietuvoje apgynusi šios srities daktaro disertaciją. Abu tėvai 1918 m. pabaigoje įsteigė pirmąją lietuvių polikliniką ir ligoninę Vilniuje.
Tėvai domėjosi menu ir tautosaka. Šį pomėgį iš jų perėmė ir Marija. Būdama Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros, tautotyros ir etnologijos studentė, tyrinėjo Vilniaus krašto gyventojų buitį ir tautosaką, dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimuose. Didžiausią įtaką būsimai tyrėjai padarė du profesoriai – kalbininkas Antanas Salys ir archeologas Jonas Puzinas.
M. Gimbutienė Antrojo pasaulinio karo metais išvyko į Vakarus, gyveno Vokietijoje, vėliau JAV. Dėstė Harvardo ir Kalifornijos universitetuose, vykdė archeologinius tyrimus įvairiose šalyse. Mirė 1994 m. vasario 2 d. JAV, Los Andžele. Palaikai palaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Diplominiam darbui M. Gimbutienė pasirinko temą apie laidojimo papročius geležies amžiaus Lietuvoje, o disertacijai – apie senąją laidoseną. Jos pirmosios knygos pasirodo JAV XX a. 6-tame dešimtmetyje („Rytų Europos priešistorė“, 1956; „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, 1958). Dirbdama Stanfordo ir Harvardo universitetuose, Marija Gimbutienė tyrė Europos neolito (naujojo akmens amžiaus) ir bronzos amžiaus kultūras, jų evoliuciją.
Mokslininkė parašė ir išleido 23 knygas. Keturios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Senoji Europa“ (1996, 2022), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994), „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002), „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985), „Laimos palytėta“ (2002).
E. Anisfild Volf premija
M. Gimbutienei, viršelis
Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ (anglų k.), išleistą 1991 m. San Franciske, M. Gimbutienei 1993 m. buvo paskirta JAV Editos Anisfild Volf (Edith Anisfield Wolf) premija. Tai premija, įsteigta 1935 m. filantropės Editos Anisfild Volf ir skiriama asmenims už knygas, kurios svariai prisidėjo prie mūsų supratimo apie žmonių kultūrų įvairovę.
UNESCO 2021 metus paskelbė M. Gimbutienės metais.
Reikšmė archeologijos mokslui: suformavo naują požiūrį – ėmėsi ne tik aprašyti radinius, bet juos interpretuoti, atskleistų jų prasmę; sukūrė Senosios Europos kultūros, garbinusios deivę moterį, žlugimo, užplūdus ją indoeuropiečių gentims, koncepciją ir indoeuropiečių (Kurganų kultūros žmonių) kilmės teoriją.
Rimutė Jablonskytė Rimantienė gimė 1920 m. spalio 25 d. Kaune, lietuvių inteligentų Konstantino ir Sofijos Jablonskių šeimoje. Tėvas Konstantinas Jablonskis buvo garsus Lietuvos istorikas, mama Sofija Landsbergytė Jablonskienė – matematikė.
Rimutė mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Studijų metu pradėjo dirbti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje moksline bendradarbe. Mokslininkė nugyveno ilgą, atradimų kupiną gyvenimą, sulaukė
102 metų ir 2023 m. liepos 4 d. mirė Viliuje.
Akmens amžiaus radiniais ir paminklais domėtis paskatino tėvas Konstantinas Jablonskis. Diplominiam darbui tyrėja pasirinko temą apie akmens amžiaus titnaginius dirbinius („Stambieji titnaginiai dirbiniai ir kampininės kultūros klausimas Lietuvoje“), o daktaro disertacijai – apie pirmykštės Lietuvos teritorijos apgyvendinimą. Dėstydama Vilniaus ir Kauno universitetuose, dirbdama Lietuvos istorijos institute, tyrė Lietuvos akmens ir bronzos amžiaus paminklus ir radinius Šventojoje, Nidoje, Ežeryne, Dubičiuose, Margiuose, Lynupyje.
Parašė ir išleido 17 knygų. Reikšmingiausia yra R. Rimantienės monografija „Lietuvos paleolitas ir mezolitas“ (rusų kalba), išleista 1971 m. Joje pateikta Lietuvos paleolito ir mezolito samprata. Svarus R. Rimantienės indėlis ir į neolito, ir bronzos amžių Lietuvoje tyrimus. Jiems skirtos keturios monografijos: „Šventoji: Narvos kultūros gyvenvietės“ (1979), „Šventoji: Pamarių kultūros gyvenvietės“ (1980), „Nida: Senųjų baltų gyvenvietė“ (1989), „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“ (2005).
Už nuopelnus Lietuvos mokslui R. Rimantienė 1993 m. buvo apdovanota valstybine premija. 1997 m. buvo įteikta Baltijos asamblėjos premija, o 2008 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius. 2021 m. R. Rimantienei už Kuršių nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją bei kultūros puoselėjimo veiklą įteikta Liudviko Rėzos premija.
Reikšmė archeologijos mokslui: iki šiol reikšmingiausia akmens amžiaus tyrėja ir Lietuvos akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos įkūrėja Lietuvoje. Jos akmens amžiaus radiniai sudaro Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos priešistorės akmens amžiaus ekspozicijos pagrindą (kultiniais tapę radiniai). Reikšminga Europos mastu jos atrasta Nidos senųjų baltų gyvenvietė ir Šventosios akmens amžiaus gyvenviečių kompleksas.
