Žydai
Pirmieji žydai galėjo atvykti po 1323 m., kai Gediminas išsiuntė laiškus, kviesdamas atvykti Vakarų Europos prekiautojus ir amatininkus. Tad žydų atvykimo pradžia – XIV a. Pirmasis dokumentas apie žydų bendruomenes Lietuvoje datuojamas 1388 m., kai Vytautas Didysis suteikė privilegiją, nustatančią žydų padėtį valstybėje. Žydai sukūrė gausią ir aktyvią bendruomenę, kuri turėjo didelę įtaką mūsų šalies kultūrai ir ekonomikai. Šios bendruomenės gyvenimo būdas ir religija stipriai paveikė Lietuvos visuomenę ir kultūrą.
Žydai išpažįsta judaizmą – seniausią monoteistinę religiją, kuri remiasi Senojo Testamento Tora ir Talmudu. Šis tikėjimas turėjo įtakos krikščionybei.
Pagrindiniai žydų tikėjimo principai:
- Monoteizmas. Judaizmas yra tikėjimas vieną Dievą, kuris yra visagalis. Šis tikėjimas išreiškiamas pagrindine judaizmo malda Šema, kuri prasideda žodžiais: „Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienas Viešpats.“
- Tora. Tora yra šventasis judaizmo tekstų rinkinys, apimantis Penkias Mozės knygas: Pradžios, Išėjimo, Levitų, Skaičių ir Pakartotinį Įstatymą. Judaizmo tikėjimas ir praktika remiasi Tora ir jos aiškinimu.
- Sinagogos ir bendruomenės gyvenimas. Judaizmo praktika apima reguliarias maldas ir religines apeigas, dažnai vykstančias sinagogose, kurios yra bendruomenių religinio gyvenimo centras.
- Šabas. Judaizmo šventa diena, kuri prasideda nuo saulėlydžio penktadienį ir baigiasi saulėlydžiu šeštadienį. Šabo laikymasis yra viena iš pagrindinių judaizmo praktikų. Šią dieną šeimos susirenka prie bendro stalo vakarienės, atsisakoma dirbti darbus, kurie susiję su žemės ūkiu ar verslu, dalyvaujama bendrose maldose ir religinėse apeigose. Per šabą žmonės taip pat skiria laiko poilsio ir dvasinės atgaivos veikloms, tokioms kaip skaitymas, meditacija ar religiniai pokalbiai su šeima ir draugais.
- Košerinis maistas. Maistas, atitinkantis judaizmo religinius maisto teisės standartus. Kad maistas būtų laikomas tokiu, jis turi atitikti tam tikras taisykles. Košerinio maisto sąvoka apima tik tam tikrų gyvūnų mėsos, tokios kaip jautiena, veršiena, aviena, arba tam tikrų žuvų rūšių, pavyzdžiui, tuno ar lašišos, vartojimą. Be to, svarbu atsižvelgti į tai, kaip maistas buvo paruoštas ir su kuo jis buvo maišytas. Pagal košerinio maisto taisykles, pieno ir mėsos produktai negali būti vartojami kartu, o tam tikri augaliniai ir gyvūniniai produktai, tokie kaip kiaušiniai, kraujas ir tam tikros vaisių ir daržovių rūšys, taip pat laikomi netinkamais.
Religijos, gyvensenos ir teisės rinkinys.
Žydai Lietuvoje ne tik aktyviai dalyvavo prekyboje, bet ir įgijo svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje.
Finansinė veikla. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir didikai pasitikėjo jais asmeninių finansų valdymo klausimais. Žydams buvo patikėtos svarbios finansinės funkcijos, pavyzdžiui, mokesčių rinkimas ir valstybės finansų administravimas.
Prekyba. Žydai prekiavo tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu, importuodami ir eksportuodami įvairias prekes, pavyzdžiui, audinius, žvyrą, metalus, maisto produktus.
Karčemos. Žydai taip pat nuomojo karčemas, kuriose prekiaudavo alkoholiu ir maistu, teikdavo nakvynės paslaugas keliautojams.
Pinigų skolinimas. Žydai teikė paskolas įvairių luomų žmonėms – nuo paprastų žmonių iki aukštų valstybės pareigūnų, taip pat prekybininkams ir amatininkams.
Knygų spausdinimas. Žydai turėjo spaustuvių, kuriose buvo leidžiami įvairūs leidiniai, įskaitant maldaknyges, mokslinę literatūrą, verslo dokumentus ir kitus spaudinius. Spaustuvininkystė padėjo plėsti raštingumą ir skatino kultūrinį bei švietimo augimą.
Gydymas. Žydų bendruomenėje buvo gydytojų ir vaistininkų, kurie teikė medicinos paslaugas tiek savo, tiek ir plačiajai visuomenei. Šie specialistai dažnai buvo labai gerbiami už savo žinias ir įgūdžius.
Amatai. Žydai dirbo įvairiose srityse: buvo auksakaliai, sidabrininkai, drabužių gamintojai, batų parduotuvių, kepyklų savininkai ir kt. Amatininkų dirbiniai buvo žinomi dėl aukštos kokybės ir meninės vertės.
Žydai buvo gausiausia nekrikščioniška etninė bendruomenė, gyvenusi LDK miestuose ir miesteliuose. Jie kėlėsi į didžiuosius miestus prie prekybos kelių, o vėliau ir į miestelius.
Spėjama, kad XVI a. pr. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 6 tūkst. žydų, o amžiaus viduryje apie 10 tūkst. XVII a. skaičius padidėjo 3 kartus ir siekė 32 tūkst., o XVIII a. – net 157 tūkst.
XIX a. pab. žydai sudarė beveik 40 proc. Lietuvos gyventojų, t. y. apie 350 tūkst. Daugiausia jų gyveno Vilniuje.
Žydų gyvenvietės – štetlai
Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo buvo daug mažų žydų gyvenviečių, vadinamų štetlais. Šiuose miesteliuose žydai dažnai sudarė daugumą gyventojų. Štetlų centruose stovėjo sinagoga, turgaus aikštė, mokykla ir įvairios krautuvėlės. Veikė amatininkų dirbtuvės, mėsinės, karčemos ir kitos žydų veiklos vietos.
Žydų kvartalai
Žydų kvartalai buvo didesnių miestų dalys, kur gyveno žydų bendruomenės. Šie kvartalai dažniausiai buvo miestuose, kur žydai galėjo laisvai praktikuoti savo religiją, kultūrą ir vykdyti komercinę veiklą. Vilnius ne tik buvo žinomas kaip „Šiaurės Jeruzalė“, bet ir turėjo vieną didžiausių žydų kvartalų. Šis kvartalas buvo kultūrinis ir dvasinis žydų bendruomenės centras, kuriame veikė daugybė sinagogų, mokymo įstaigų ir kultūros centrų.
Kaunas turėjo svarbų žydų kvartalą, kuris, kaip ir Vilniuje, buvo gyvybingas bendruomenės centras. Čia veikė mokyklos, sinagogos ir kultūros įstaigos. Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Kėdainiuose, Švenčionyse ir kituose miestuose ir miesteliuose buvo įsikūrusios reikšmingos žydų bendruomenės, kurios prisidėjo prie vietos ekonomikos, švietimo ir kultūros.
Deja, tiek žydų kvartalai didžiuosiuose miestuose, tiek mažieji štetlai smarkiai nukentėjo per Holokaustą. Antrojo pasaulinio karo metais dauguma žydų gyvenviečių buvo sunaikintos, o jų gyventojai išžudyti ar priversti palikti savo namus. Šių tragedijų pasekmės paliko neišdildomą žymę Lietuvos istorijoje, tačiau žydų bendruomenių kultūrinis paveldas tebėra gyvas ir gerbiamas šiandien.
Žydų paveldas Lietuvoje reikšmingas ir įvairus, apimantis tiek materialiąją kultūrą, pavyzdžiui, architektūrą ir miestovaizdžius, tiek nematerialiąją – tradiciją, kalbas (jidiš ir hebrajų) ir religinius papročius.
Vilniaus Didžioji sinagoga
Vilniaus Didžioji sinagoga, pastatyta XVII a., buvo vienas svarbiausių žydų dvasinių centrų Rytų Europoje. Nors per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo sunaikinta, jos vieta ir likę archeologiniai radiniai tebėra svarbi žydų paveldo ir istorinės atminties dalis. Šiuo metu vyksta kasinėjimai ir dedamos pastangos atkurti sinagogos indėlį miesto istorijoje.
Kauno choralinė sinagoga
Kauno choralinė sinagoga, pastatyta 1872 m., yra viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių sinagogų ir vienintelė Kaune, kurioje tebevyksta reguliarios pamaldos. Ji yra svarbus religinis ir kultūrinis žydų bendruomenės centras, taip pat reikšmingas architektūros paminklas, atspindintis žydų kultūros gyvastį ir išlikimą.
Daugiau žydų paveldo objektų rasi čia.
Žydų paveldo išsaugojimas
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus yra svarbus kultūros ir istorijos paveldo saugojimo centras. Jame eksponuojami įvairūs eksponatai – meno kūriniai, istoriniai dokumentai, kurie padeda suprasti žydų bendruomenės gyvenimą ir jos istorinę patirtį.
Žydų mokslo institutas JIVO
JIVO tikslas buvo remti ir skatinti žydų kultūrą, mokslą ir studijas. Institutas taip pat rinko ir saugojo svarbius istorinius dokumentus apie žydų gyvenimą ir kultūrą Rytų Europoje. Vienas iš pagrindinių JIVO pasiekimų buvo tai, kad jis rinko unikalius dokumentus apie žydų gyvenimą ir kultūrą.
Vilniaus Gaonas (Elijas Ben Saliamonas Zalmanas) buvo žinomas talmudininkas ir religinis autoritetas. Jis išmanė ne tik religiją, bet ir medicinos, geometrijos, astronomijos mokslus. Jo metodologija leido aiškiau analizuoti Talmudą. Gaono darbai ir mokymas turėjo didelę reikšmę žydų kultūrai ir teisei, padėjo Vilniui tapti žydų religijos ir kultūros centru.
Talmudo – žydų religinių raštų rinkinio – aiškintojas.
