Lankstinukas „600. Totoriai ir karaimai Lietuvoje“, 1997
Totoriai į Lietuvą ėmė keltis jau XIV a., tačiau didžiausias migracijos bangas galime sieti su Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu XV a. Jų atvykimas į Lietuvą susijęs su politiniais ir kariniais įvykiais bei asmeniniais Vytauto santykiais su Krymo chanatu ir kitais turkų bei musulmoniškais regionais.
Vytautas Didysis, Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1392 iki 1430 metų) siekė stiprinti Lietuvos valstybės gynybines pajėgas ir užsienio politikos pozicijas. Suprasdamas Krymo totorių, kaip puikių raitelių ir karių, svarbą, Vytautas skatino jų atsikėlimą į Lietuvos teritoriją. Tai buvo strateginis žingsnis, kuris padėjo ne tik stiprinti Lietuvos kariuomenės lengvąją kavaleriją, bet ir plėsti politinius sąjungininkus prieš bendrus priešus, tokius kaip Kryžiuočių ordinas ar Maskvos kunigaikštystė.
Totorių gimtosios vietovės ir LDK
Tikėjimas
Totoriai išpažįsta islamą, turi savo maldos namus – mečetę.
Svarbiausi islamo principai
Tikėjimo išpažinimas, kad nėra kito dievo, išskyrus Alahą, ir kad Muhammadas yra jo pranašas.
Penkis kartus per dieną meldžiamasi, atsisukus į Meką.
Privalomas turto dalies, paprastai 2,5 %, atidavimas labdarai.
Kasmetinis mėnesio Ramadano metu dieninis pasninkas nuo aušros iki sutemos.
Bent kartą gyvenime, jei tai įmanoma, aplankyti Meką – svarbiausią religinį miestą.
Kauno mečetė
Raižių mečetė
Islamą
Vieną didžiųjų pasaulio religijų, kurios išpažinėjai vadinami musulmonais.
Sunitai
Gausiausia musulmonų kryptis.
Veiklos
Totoriai, atsikėlę į Lietuvą, tapo Vytauto Didžiojo asmens sargybiniais, ėjo karo ir administracinę tarnybą, sudarė kareivių raitelių pulkus. Nekilmingi totoriai vertėsi amatais, prekyba ir daržininkyste.
Pašto ženklas „Lietuvos tautinės mažumos ir bendrijos. Totoriai“, I. Krikštaponytė, 2018. Lietuvos pašto nuotrauka
LDK priešakinės sargybos pulkų eiliniai ir karininkas, 1770–1794
Bendruomenė
Totorių atsikėlimas į Lietuvos teritoriją siejamas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu, maždaug XIV–XV a. Totoriai atvyko iš Krymo chanato ir kitų Volgos regionų, daugiausiai kaip kariniai sąjungininkai arba pabėgėliai, ieškodami prieglobsčio nuo politinių ir religinių persekiojimų.
Pradžioje totoriai buvo apgyvendinti strategiškai svarbiose LDK vietose, pavyzdžiui, prie sienų su Livonijos ordino ir Maskvos kunigaikštystės teritorijomis, kur jie atliko svarbų vaidmenį gynybinėse struktūrose. Šie kariai ir jų šeimos buvo skatinami įsikurti suteikiant žemės, o vėliau jie tapo bajorija, išsaugodami savo religiją ir papročius.
XVII–XVIII a. dėl įvairių istorinių aplinkybių totorių bendruomenės pradėjo formuotis konkrečiose vietovėse, tokiose kaip Raiziai, Nemėžis, ir kitose gyvenvietėse Vilniaus, Alytaus bei Trakų apskrityse. Iki šiol šios gyvenvietės laikomos svarbiausiais totorių kultūros ir religijos centrais Lietuvoje.
Totorių gyvenamos vietos
Lietuvoje yra keletas svarbių ir didžiausių gyvenviečių, kuriose tradiciškai gyveno ir šiandien gyvena totorių bendruomenės
Nemėžio totorių mečetė
Nemėžis. Viena iš seniausių totorių bendruomenių centrų, esanti netoli Vilniaus. Čia išlikęs vienas seniausių musulmonų maldos namų (mečetė) Lietuvoje.
Raižių totorių mečetė
Raižiai. Gyvenvietė Alytaus rajone, garsi savo istorine mečete, kuri yra viena iš kelių medinių mečečių Lietuvoje, ir stipria totorių bendruomene.
Keturiasdešimt Totorių kaimas
Keturiasdešimt Totorių (arba 40 Totorių kaimas). Ši gyvenvietė taip pat yra žinoma dėl savo totorių bendruomenės, esanti Šalčininkų rajone.
Keturiasdešimt Totorių kaimo istorija
Totoriai Vilniuje, Lukiškėse
Totorių tautiniai drabužiai
Tradiciniai totorių drabužiai
Tradiciniai totorių drabužiai derina islamo reikalavimus su būdingais regioninių turkų ir kitų Centrinės Azijos tautų drabužių elementais. Vyrams būdingi ilgi, laisvi marškiniai, vadinami „kamizelka“, kartu su ilgomis kelnėmis ir antpečiais ar šalikais, dėvimi ant galvos ar pečių. Moterų apranga paprastai apima ilgas sukneles, kartais su išsiuvinėjimais ar ornamentais, dėvimos kartu su skara ant galvos.
