Romai kilę iš šiaurės vakarų Indijos, iš čia klajodami atvyko į Europą. Pirmieji romai iš Lenkijos (o į ją – iš Balkanų) atvyko XV a. Didesnės romų migracijos bangos vyko XVI a. vid.–XVII a. pab. Po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą iš Moldavijos atvyko nauja romų grupė. XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje į Lietuvą atvyko romų iš Rumunijos ir Vengrijos. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje romai pradėjo gyventi sėsliai: jie pirko ir statėsi namus Kaune, Panevėžyje, Alytuje ir kituose miestuose, jų vaikai lankė mokyklas. Sovietmečiu dauguma romų turėjo gyvenamuosius būstus.
Romų religija Lietuvoje yra įvairialypė ir atspindi skirtingų bendruomenių istorines bei kultūrines patirtis. Romai neturi vienos religijos ir maldos namų. Dauguma išpažįsta katalikybę, o tai atspindi ilgalaikę integraciją į Lietuvos visuomenę. Romai, persikėlę iš Moldavijos, dažniausiai yra stačiatikiai, tai liudija jų kilmę ir tradicijas. Gyvenantys pasienyje su Latvija, ypač Žagarės miestelyje, yra protestantai, kas rodo skirtingų religinių srovių įtaką per amžius.
Be to, romų religinis gyvenimas Lietuvoje yra praturtintas unikaliomis tradicijomis ir papročiais, kurie dažnai susiję su jų kasdienybe bei bendruomenės vertybėmis. Šios tradicijos gali apimti specifines šventes, apeigas ir ritualus, kurie nėra būdingi kitoms Lietuvos religinėms grupėms. Religinės šventės ir ceremonijos dažnai yra susijusios su svarbiausiais gyvenimo įvykiais, tokiais kaip gimimas, vestuvės ir laidotuvės.
Romų bendruomenės Lietuvoje taip pat palaiko stiprius tarpusavio ryšius per religines šventes ir susibūrimus, kurie yra svarbūs ne tik kaip dvasinė praktika, bet ir kaip kultūrinės tapatybės išraiška. Tai padeda išlaikyti romų kultūrą gyvą ir perduoti ją ateities kartoms.
II Lietuvos Statutas leido romams eiti karo tarnybą. Dvaruose jie augino arklius, vertėsi amatais ir prekyba. Organizavo pramogas ir pasirodymus mugėse ir šventėse. Kai kurie romai buvo vadinami „meškininkais“, nes ruošdavo meškų pasirodymus šventėms. Didikai Radvilos globojo romus ir mokėjo už pasirodymus dvarų šventėse.
Įstatymų rinkinys.
Dalis romų gyveno sėsliai, o kiti klajojo. Lietuvos valdovai bandė uždrausti klajoklišką gyvenimą. Būtent dėl to apie šią etninę bendruomenę išplito nemažai stereotipų ir mitų. Visgi valstybė mažai kišosi į jų gyvenimą, nes romai buvo naudingi jai.
Romų gyvenvietės dažnai buvo įkurtos miestų pakraščiuose arba kaimuose, toliau nuo pagrindinių gyventojų masių. Šiose gyvenvietėse romai išlaikė savo kultūrą, tradicijas ir kalbą, nors ir buvo veikiami aplinkinės visuomenės. Jie dažnai užsiimdavo tradiciniais amatais, tokiais kaip kalvystė, muzikavimas, prekeivystė ar sezoniniai darbai ūkiuose.