Buvusios ATR gyventojų kova prieš Rusijos valdžią
Po III ATR padalijimo Lietuva iki Nemuno atiteko Rusijos imperijai, o Užnemunė – Prūsijai. Rusijos imperatorė Jekaterina II prijungtose žemėse pradėjo vykdyti rusinimo politiką. Kaip ir Rusijos imperija, Lietuva buvo suskirstyta į gubernijas (Vilniaus, Kauno, Suvalkų), kurias valdė caro skiriami gubernatoriai. Prasidėjo pirmoji okupacija Lietuvos istorijoje, trukusi iki 1915 metų.
Per visą XIX amžių lietuvių ir lenkų tautos, atsidūrusios Rusijos imperijos sudėtyje ir patyrusios caro valdžios rusinimo politiką, įvairiais būdais kovojo dėl savo laisvės ir tautiškumo. Pirmieji į kovą kilo bajorai, kurie nostalgiškai prisimindavo turėtas savo ankstesnes teises ir valstybę (ATR). 1830 m. Europoje kilo revoliucijų banga. Ji darė įtaką Rusijos imperijos vakariniams pakraščiams, kuriuose sukilo Lenkijos ir Lietuvos bajorija. Siekta išsivaduoti iš Rusijos imperijos ir atkurti ATR. Be to, gyventojams buvo nepriimtina įvesta rekrutų prievolė, o valstiečiai troško išsilaisvinti iš baudžiavos. Kaip ir per 1794 m. sukilimą, atsišaukimai buvo platinami lietuvių kalba, paskelbtas šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilėliai kovėsi su Rusijos kariuomene partizaninio karo būdu. Jiems nepavyko užimti Vilniaus. 1831 m. pabaigoje sukilimas buvo numalšintas, tačiau jo padariniai skaudūs. Lietuva 87 metams neteko vienintelės turėtos aukštosios mokyklos – Vilniaus universiteto, kuris buvo uždarytas kaip vieta, ugdžiusi maištingą bajorų kartą. Bajorai, dalyvavę sukilime, neteko dvarų, pradėti tremti į Sibirą, iš jų atimtas Lietuvos Statutas, kuriuo jie dar galėjo naudotis, žlugus ATR. Sustiprėjo visuomenės rusinimas, katalikų bažnyčios persekiojimas. Į Lietuvą pradėti kelti rusų dvarininkai ir valdininkai.
Po 1830–1831 m. bajorijos sukilimo viltys atkurti ATR neišblėso. Jas palaikė Europoje vykstanti tautų kova dėl laisvės, siekiant išsilaisvinti iš imperijų. Paskutinį kartą XIX a. atgijo viltis ginklu atkovoti prarastą laisvę ir atkurti valstybę. Baudžiavos panaikinimas netenkino valstiečių, nes jie taip ir negavo žemių. Padėtį aštrino caro valdžios vykdomos represijos prieš bajoriją ir katalikų bažnyčią. Sukilimą paskatino ir caro valdžios skelbiamas rekrutų ėmimas. Darsyk Lietuvos giriose sublizgo ištiesinti dalgiai. Sukilėliai iš girių puolė rusus, trukdė susisiekimą, grobė maisto ir ginklų transportus. Greitai į sukilėlių rankas pateko visas kraštas, tačiau didesniuose miestuose tebesilaikė rusų kariuomenė. Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai kariavo atvirą karą su rusų kariuomene. Įvyko daugiau kaip 300 mūšių, visgi jėgos buvo nelygios. Caro kariuomenėje buvo apie 150 000 kareivių, o sukilėliai turėjo dešimtkart mažiau karių.
Buvo 1831 m. žuvusio sukilėlio sūnus. Baigė Peterburgo karo akademiją. 1863 m. tapo vyriausiuoju sukilimo vadu. Jo kariuomenėje lenkų ir lietuvių kalbos buvo lygiateisės. Sukilėlius mokė karo veiksmų, ginkluotės, taktikos. Laimėjęs keletą mūšių, netoli Biržų pateko į nelaisvę. 1863 m. birželio 27 d. pakartas Vilniuje Lukiškių aikštėje.
Kilęs iš Gardino apskrities (dabartinė Baltarusija) bajorų. Studijavo teisę Sankt Peterburge. Ruošė valstiečius sukilimui, gudų kalba leido laikraštį „Valstiečių tiesa“. Vienas pirmųjų kalbėjo apie lietuvių ir baltarusių tautų apsisprendimo teisę. Po Z. Sierakausko mirties vadovavo sukilimui. 1864 m. kovo 22 d. pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Katalikų kunigas. Pamoksluose kvietė valstiečius kovoti prieš caro valdžią. 1863 m. vienas pirmųjų subūrė sukilėlių būrius, kuriuose bent pusę jų sudarė valstiečiai. Kauno gubernijoje kovėsi su rusų kariuomene. 1863 m. pateko į nelaisvę. Pėsčiomis, nešinas kryžiumi varytas į Kauną, kur jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Sukilimo malšinimu pagarsėjo naujas caro paskirtas Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas „koriku“. Būtent jis buvo lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis ir lietuviškų mokyklų uždraudimo iniciatorius. Sukilimo padariniai buvo sunkūs. Dėl karo veiksmų nuniokotas kraštas, sukilimo vadai nužudyti, ištremta apie 3000 žmonių. Prasidėjo masinė žmonių, siekiančių išvengti represijų, emigracija iš Lietuvos. Sustiprėjo katalikų bažnyčios persekiojimas uždarinėjant bažnyčias, vienuolynus, kontroliuojant kunigų veiklą. Stačiatikių religija paskelbta valstybine. Uždraudus lietuviškas mokyklas, jų vietoje buvo steigiamos mokyklos su mokomąja rusų kalba. 1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis bei tokių knygų įvežimą iš užsienio, lietuviškus žodžius leista rašyti tik slaviškomis raidėmis, vadinamąja graždanka.
