Emigracijos bangos ir lietuvybės centrų susikūrimas išeivijoje
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Kodėl? Rusijos caras 1861 m. panaikino baudžiavą. Valstiečiai tapo laisvi ir galėjo patys nuspręsti, kur nori gyventi. Dalis valstiečių (kaimo gyventojų) nutarė keltis į miestus. Tačiau dauguma jų rinkosi miestus ne Lietuvoje, o kituose Rusijos imperijos regionuose ar užsienyje. Tai daryti paskatino darbo vietų trūkumas Lietuvos miestuose, nes čia nebuvo pakankamai išplėtotos pramonės. Į užsienį žmonės patraukė ir dėl Rusijos valdžios politikos: rusifikacijos, spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo, ypač dėl tautinių įsitikinimų, kurių laisvai reikšti neleido carinė valdžia. 1868 m. Lietuvoje buvo prastas derlius. Todėl tais metais prasidėjo masinė emigracija.
Kur išvyko? Dalis lietuvių pasirinko dirbti bei gyventi Rusijos imperijos miestuose (pavyzdžiui, Liepojoje, Rygoje, Sankt Peterburge). Tuo pačiu laikotarpiu padaugėjo išvykstančiųjų į JAV. Daug mūsų tautiečių emigravo į Jungtinę Karalystę, Kanadą, Pietų Amerikos šalis.
Kokie padariniai? XIX a. pab. Rusijos imperijoje buvo išsibarstę apie 300 tūkst. buvusių Lietuvos gyventojų. Nėra tiksliai žinomas visos pirmosios emigracijos bangos metu išvykusių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose apsigyvenusių lietuvių skaičius, nes iki 1899 metų JAV lietuvių tautybės žmonių nefiksavo. Nuo 1899–1914 m. į JAV atvyko apie 260 tūkst. lietuvių emigrantų. Skirtingų šaltinių duomenimis bendras lietuvių emigrantų skaičius JAV galėtų svyruoti nuo 300–600 tūkst. Įsikūrę pasirinktose vietose lietuviai steigė lietuvybės centrus, leido lietuvišką spaudą. Šios emigracijos bangos metu išvykę lietuviai po Pirmojo pasaulinio karo prisidėjo prie Lietuvos atgaivinimo: grįžę lietuviai kūrė verslus Lietuvoje arba prisijungė prie kariuomenės, švietimo, mokslo ir kultūros įstaigų kūrimo (tuo pačiu metu atvykdavo ir užsieniečiai), o likę emigracijoje – finansiškai rėmė valstybės kūrimo darbus (pavyzdžiui, JAV lietuviai pervedė daugiau nei 30 milijonų dolerių).
Kodėl? Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918 m.) dalyvavusios šalys, galima sakyti, sugriovė Europą. Miestuose karo sąlygomis buvo sudėtinga užsiimti prekyba, ūkine veikla. Žmonės prarado namus, darbus, verslus. Lietuvą karo metais (1915 m.) okupavo Vokietijos imperijos kariuomenė. Lietuviai ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų, darbo, baiminosi karo keliamų grėsmių sveikatai ir gyvybei. Dalis gyventojų turėjo pažinčių Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybėse.
Kur išvyko? Lietuvos žmonės geresnio gyvenimo ieškojo Kanadoje, Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, Pietų Afrikos šalyse. Žydų kilmės Lietuvos gyventojai vyko į Palestiną.
Kokie padariniai? Kilus antrajai emigracijos bangai iš Lietuvos iškeliavo daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, į Pietų Ameriką išvykusieji dirbo žemės ūkio įmonėse sunkiomis darbo sąlygomis. Lietuvoje pradėjo veikti išeivijos biurai, kurie padėjo emigrantams susitvarkyti dokumentus ir nuvykti į norimą vietą. Dalis emigrantų patyrė išnaudojimą, nes pasitaikė piknaudžiavimų, kai neturintiems pinigų buvo siūloma atidirbti ir grąžinti skolą (galiausiai tokią veiklą Lietuvos valdžia uždraudė). Migracija pradėjo mažėti XX a. 4 deš. Dalis emigrantų prisijungė prie lietuvybės centrų, jų plėtros išeivijoje.
Kodėl? Per Antrąjį pasaulinį karą dalis Lietuvos gyventojų prarado namus, darbus, verslus, kentė nuo sovietų valdžios, o vėliau nuo nacių represijų. Karo pabaigoje sužinoję, kad į Lietuvą grįžta Sovietų Sąjungos kariuomenė, Lietuvos žmonės suprato, jog pirmosios sovietinės okupacijos sunkumai kartosis.
Kur išvyko? Pirmiausia, Lietuvos gyventojai vyko į Vakarų Europą, laikinai apsigyveno karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Austrijoje. Dalis jų vėliau išsikėlė į Jungtinę Karalystę, Belgiją, Kanadą, JAV, Pietų Amerikos valstybes.
Kokie padariniai? Baigiantis karui per 60 tūkst. Lietuvos gyventojų (paprastai tai buvo išsilavinę ar net žymūs žmonės, politikai, menininkai) iškeliavo į Vakarų Europą. Dauguma jų vėliau pasitraukė į karo sunkumų savo šalies viduje nepatyrusias Jungtines Amerikos Valstijas. Emigravusiems lietuviams prisitaikyti prie naujos aplinkos padėjo pirmesnių emigrantų įkurti lietuvybės centrai. Dalis išvykusiųjų tapo žinomais žmonėmis emigracijoje (pavyzdžiui, JAV lietuvė archeologė Marija Gimbutienė, Kolumbijos lietuvis, buvęs šalies sostinės Bogotos meras Antanas Mockus, JAV lietuvis kino kūrėjas Jonas Mekas). Išeiviai būrėsi į organizacijas, kurios rėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo idėją, po 1990 m. siuntė knygas bibliotekoms, rėmė atkurtą nepriklausomą valstybę ir jos gyventojus finansiškai. Per kelias bangas išvykę Lietuvos gyventojai ir jų palikuonys po Antrojo pasaulinio karo įkūrė Pasaulio lietuvių bendruomenę, kuri telkia lietuvius visuose jų apgyventuose kraštuose.
Kodėl? Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, patyrė daug ūkinių sunkumų: trūko darbo vietų, buvo nelengva sukurti ir išlaikyti verslą. Lietuvos gyventojai, ištrūkę iš Sovietų Sąjungos kontrolės, galėjo laisvai migruoti. Keliauti tapo dar lengviau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES šalys atvėrė sienas Lietuvos piliečiams). Taip pat gyventojus emigruoti skatino studijų, karjeros mokslo srityje galimybės.
Kur išvyko? Daugiausia Lietuvos gyventojų persikėlė į Jungtinę Karalystę, Ispaniją, Airiją.
Kokie padariniai? Ši emigracijos banga sukėlė nuolatinį Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą, trukusį iki 2018 metų. Šį kartą žmonės emigravo, galima sakyti, dėl ekonominių priežasčių (ieškojo geriau apmokamo darbo), todėl ne visi jungėsi prie pasaulio lietuvių organizacijų, lietuvybės centrų.
