Europos drabužių mados bruožai

Apie seniausius drabužius sužinome iš archeologų uolose randamų piešinių, kuriuose vaizduojami žmonės, vilkintys drabužius, ir darbo įrankių. Remdamiesi radiniais, galime spręsti, kokias medžiagas žmonės gebėjo apdirbti. Mokslininkai, atlikdami kasinėjimus, išsiaiškino, kad apranga atsirado seniausiu žmonijos vystymosi etapu (evoliucijos pradžioje). 

Pirmieji drabužiai – tai įvairios priemonės, skirtos kūno vietoms pridengti. Archeologai mano, kad žmonėms aprangos prireikė dėl gamtos sąlygų, t. y. šaltesnio klimato. Pirmieji žmonės buvo klajokliai, sekdavę paskui medžiojamus žvėris. Keliaudami jie susidurdavo su vis vėsesniu klimatu, todėl tik vilkėdami drabužius galėjo apsisaugoti nuo šalčio ir išgyventi. Ilgainiui medžiotojai išmoko apdirbti gyvūnų kailį, odą ir pasigaminti drabužių. Žmonės, gyvenę šiltesnio klimato teritorijose, pavyzdžiui, senovės Egipte, dėvėjo mažiau kūną dengiančią aprangą.

Pasak kostiumų istorikės Rūtos Guzevičiūtės, Viduramžių pabaigoje plečiantis miestams gerėjo sąlygos ir amatininkystei, pagausėjo drabužių pasirinkimas. Tai paskatino drabužių madą (visuomenėje vyraujančius stilius, aprangos įpročius). Mada aktuali ir dabartiniame pasaulyje.

Naujųjų laikų madą formavosi valdovų ir didikų rūmuose. Šiuo laikotarpiu vyravo prabangūs audiniai, išskirtinis drabužių kirpimas, siekiant pabrėžti socialinį statusą. Taip pat, keičiantis požiūriui į žmogaus kūną ir jo grožį, keitėsi ir rūbų siluetai – pabrėžiamos kūno linijos.

Naujausiaisiais laikais gausu ekonominių, socialinių ir technologinių pokyčių, dariusių įtaką Europos madai. Nuolat keitėsi ir keičiasi vyraujantys stiliai, grožio standartai. Lyginant su Naujųjų laikų mada, rūbai tapo patogesni, funkcionalesni, naujosios mados apranga, aksesurai tapo prieinamesni plačiajai visuomenei. Masinė kultūra, įvairūs judėjimai lėmė, mados keitimąsi kiekviename XX ir XXI a. dešimtmečiuose.

XIII a. pr. Kr. – V a. senovės istorijos laikotarpio dalis Europoje – Antika. Jo metu susiformavo Graikijos ir Romos civilizacijos. Mene dominavo skulptūra ir keramika, architektūroje būdingos kolonos. Antikos literatūrai būdingas heroizmas (didvyriškumas), žmogaus egzistenciniai (išlikimo, buvimo) klausimai. Mene vyravo įvairūs filosofiniai kūriniai, poezija ir dramos žanrai – tragedija, komedija.

XII–XVI a. kultūros istorijos laikotarpis – Gotika. Šis dailės ir architektūros stilius siejamas su gotų (viena iš barbarų genčių) kultūra. Gotikos laikais buvo statomos pilys, bažnyčios, rūmai. Jie tapo pagrindiniais šios epochos architektūros kūriniais. Statiniams būdingi smailėjantys bokštai, smailios arkos, langai su vitražais. Mene vyravo krikščioniškų simbolių, Biblijos pasakojimų vaizdavimas.

XIV–XVII a. kultūros istorijos laikotarpis – Renesansas. Šios kultūros epochos metu pasireiškė Antikos idėjų atgaivinimas, žmogaus, kaip svarbiausios būtybės, išaukštinimas, jo laisvės gynimas, siekis pažinti pasaulį per asmeninę patirtį, tyrinėjimą. Tai pasireiškė ir mene, ir moksle. Architektūra taip pat pasižymi antikinėmis formomis, didelis dėmesys skiriamas simetrijai (darnumui, tvarkai, suderinamumui).

XVI–XVIII a. kultūros istorijos laikotarpis, dailės ir architektūros stilius – Barokas. Jam būdingi prabangūs, skulptūromis išpuošti pastatai, apverstą taurę primenantys bažnyčių bokštai. Priešingai nei Renesanso, Baroko kūrėjai suabejojo mokslu, iškėlė tikėjimo svarbą. Todėl menas, muzika dažnai buvo susiję su religija, jos vertybių ir pasakojimų vaizdavimu.

XIX a. pab. – XX a. kultūros istorijos laikotarpis – modernizmas. Susiformavimui įtakos turėjo gamybos naujovės ir miestų augimas. Susiformavo skirtingos meno kryptys, todėl menininkų kūryba buvo įvairi, skirtinga. Dalis menininkų atsisakė tradicinių formų, eksperimentavo. Architektūra pasižymėjo paprastumu, stiklo ir plieno konstrukcijomis. Svarbi estetika (grožio kriterijų laikymasis) ir universalumas (visapusiškumas).

Romėnų drabužis, dažniausiai baltas stačiakampis arba ovalus vilnos gabalas, kuriuo nuo pečių iki kulnų susiaučiamas kūnas, paliekant dešinę ranką laisvą. Jį nešiojo tik suaugę senovės Romos piliečiai vyrai. Jos negalėjo nešioti vergai, nusikaltėliai ir užsieniečiai.

Kaip buvo vilkima toga?

Kaip apatinį drabužį romėnų vyrai ir moterys nešiodavo tuniką (drabužį, iš dviejų stačiakampio formos susiūtų audinių). Eidami į viešų susibūrimų vietas (teatrą, cirką), iškilmingus renginius, ant tunikos romėnai užsivilkdavo togą.

Kam šiais laikais naudojama toga?

Nuo Viduramžių iki dabartinių laikų togas vilki universitetų darbuotojai (rektoriai, profesoriai), teisininkai (teisėjai, prokurorai, advokatai). Šių laikų pasaulyje šis drabužis vadinamas mantija.

Kelnės dabartiniame pasaulyje yra įprastas tiek vyrų, tiek moterų drabužis. Taip buvo ne visada. Kaip kelnių dėvėjimo įpročiai paplito po Europą?

Būtent šiuo laikotarpiu Pietų Europos visuomenėse (graikų, romėnų), kūrusiose pirmąsias europiečių valstybes, žmonės nemūvėjo kelnių. Šį apdarą šiltesniuose Europos regionuose išpopuliarino Vidurio, Šiaurės, Rytų Europos regionų gentys.

Šių genčių kultūra pietuose įsikūrusiems europiečiams buvo svetima. Graikai juos vadino barbarais (senovės Graikijoje – svetimšaliai), o romėnai sugalvojo kitą pavadinimą, susijusį su jų apranga.

Žmonės, graikų ir romėnų pavadinti barbarais, gyveno tose Europos vietovėse, kuriose orai buvo vėsesni, todėl kelnės saugojo ir nuo šalčio. Taip pat kelnes dėvėti pradėjo klajokliai. Jų gyvenime labai svarbūs buvo žirgai, kuriais jie jodinėdavo, keliaudavo. Kelnės padėdavo apsaugoti jojikų šlaunis nuo trinties. Romėnų kariuomenėje raitelių nebuvo iki tol, kol mūšio lauke jie nesusidūrė su į jų žemes atklystančiais raitais klajokliais. Tai galėjo paskatinti romėnus formuoti raitelių būrius. Šių kariai dėl patogumo jodami taip pat mūvėjo kelnes. III–IV a. kelnes nešioti pradėjo ir romėnų valdovai. IV a. prasidėjo Didysis tautų kraustymasis – reiškinys, kai įvairios tautos (romėnų vadintos barbarais) iš Rytų keliavo į Vakarus ir Pietus, ieškodamos prieglobsčio nuo stipresnių varžovų – klajoklių genčių. Romėnai, gindami savo sienas, kai kuriuos barbarus samdė kaip karius. Galiausiai V a. pabaigoje barbarai užkariavo Vakarų Romos imperiją, kartu paskleisdami ir kelnių dėvėjimo madą.

Palyginus su kitais istorijos laikotarpiais, Naujausieji laikai – dar labai trumpas žmonijos raidos etapas (prasidėjo 1918 m.). Per daugiau nei šimtą metų kelnių mados įvairovė buvo labai didelė. Galima sakyti, kad kiekvienas XX–XXI a. dešimtmetis pasižymėjo kokia nors išskirtine kelnių savybe, kaip antai kelnių ilgiu, kirpimu, medžiaga ir kt.

Viduramžiais apatinės kūno dalies apjuosimas taip pat nebuvo siejamas su kuria nors lytimi. Pasak istorikės Rūtos Guzevičiūtės, tik maždaug XIV a., kai liemenį dengusi drabužio dalis buvo atskirta nuo apatinės, atsirado moteriškas sijonas.

Naujausiaisiais laikais dėvėti sijonai atspindėjo įvairias mados kryptis, visuomenės nuostatas ir technologijas. Prikausomai nuo mados stiliaus, šiame laikotarpyje keitėsi sijonų ilgis, formos, medžiaga. XX a. pr. išimtinai moterų drabužiu laikytas sijonas, šiuolaikiniame pasaulyje tampa lyčiai neutraliu rūbu.