Gatvinis kaimas
Gatvinis kaimas – tai gyvenvietė, turinti vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatvę, palei kurią iš vienos arba abiejų pusių statmenai ar įžambiai jai išdėstytos sodybos. Gatvinis kaimas paplito Lietuvoje nuo XVI a. vykusios Valakų reformos. 1557 m. valdovas Žygimantas Augustas pertvarkė žemės ūkį ir iš padrikai vienkiemiuose išsimėčiusių sodybų valstiečiai turėjo persikraustyti į gatvinius kaimus, kur jų sodybos stovėjo viena greta kitos.
Paprastai gyvenamieji namai, klėtys ir tvartai stovėjo vienoje gatvės pusėje, kluonai ir dirbamos žemės sklypas – kitoje gatvės pusėje. Gatvė (apie 300–600 m ilgio) dalijo kiekvieną sodybą į dvi dalis, taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena šalia kitos, gyvenamieji namai ir kiti trobesiai dažniausiai galais atsukti į gatvę.
Vykdant žemės pertvarkymo (Valakų) reformą buvo atsisakyta netvarkingo žemės valdymo ir įvesta bendra visiems kaimams trilaukė sistema. Sklypas, arba kitaip valakas, buvo 21,48 ha. Jis suskirstytas į tris dalis arba rėžius.
Arkliai buvo vieni gerbiamiausių gyvulių Lietuvoje. Jie padėdavo laukuose apdirbant žemę. Tiesa, juos turėjo tikrai ne kiekvienas. Valstiečių naudoti darbo įrankiai buvo žagrė ir plūgas. Arkliais buvo ir jojama. Tam, kad ant arklio (arba žirgo) užlipti būtų lengviau, naudojama balnakilpė.
Kasmet keičiant sklypo dalies paskirtį buvo užauginamas žymiai didesnis derlius, todėl gerokai padidėjo dvarų pajamos, augo valstybės iždas. Visgi egzistavo ir tam tikra nelygybė – vieni gaunami sklypai buvo labai derlingi, kiti prasti. Geros žemės gaunama kiek mažiau, nes iš jos ir taip daug išauginama. Jei žemė prasta, sklypas paskiriamas kiek didesnis, kad iš jo išaugtų bent kiek didesnis derlius. Valakų reforma valstiečiui suteikė galimybę imti ir daugiau žemės – tiek, kiek jo ūkis galės atlikti prievolių, t. y. lažo. Taip valstiečiai elgėsi norėdami tiesiog oriai išgyventi, nes, jei turi ir mažai žemės, vis tiek didžiausią dalį užaugintos produkcijos privalo atiduoti savo ponui, o šeimai išlaikyti lėšų ir maisto likdavo labai mažai.
Gatvinių kaimų plėtrą ir norą didinti žemės ūkio produkcijos kiekį skatino miestų Vakarų Europoje augimas. Didėjant maisto poreikiui, LDK didikai suprato, kad produktų pardavimas į Vakarus gali atnešti daug pelno, ir ėmėsi šio verslo. Visgi, nors reforma ir paspartino ūkio plėtrą ir žemvaldžių pelną, jos metu nemažai valstiečių buvo iškeldinti į gatvinius kaimus, ten, kur patogu jų ponui. Senosios sodybos, netgi iš protėvių paveldėti namai buvo išardomi. Anksčiau vienkiemiuose ar nedideliuose kaimeliuose gyvenę žmonės buvo perkraustyti į didesnes gyvenvietes – gatvinius kaimus, kuriuose kaimynai gyveno greta vienas kito. Valakų reformos metu senosios įvairių luomų gyventojų žemės tapo dvaro arimais. Valstiečių gyvenimo ir būsto kokybė kito kur kas lėčiau nei miestiečių ir didikų, o visiškai įsitvirtinusi Valakų reforma juos galutinai susiejo su žeme ir atėmė asmeninę laisvę.
Valstiečių gyvenamųjų būstų dydis, interjeras tiesiogiai priklausė nuo šeimos turtinės padėties. Netgi namų pavadinimai Lietuvoje buvo skirtingi, priklausomai nuo etninio regiono. Skyrėsi ir namų architektūra. Gerėjant ekonominei situacijai, valstiečių namai taip pat kito – namai didėjo, atsirasdavo daugiau erdvių, kambarių, taip pat daugiau namo puošybos elementų.
Dauguma valstiečių gyveno mediniuose namuose. Jų stogai dažniausiai buvo dengti šiaudais ar lentomis. Namo viduje grindys iš aslos, t. y. plūkto molio. Medines grindis turėjo labiau pasiturintys asmenys. Baldų valstiečio namuose nebuvo daug – stalas, suolai, kelios lentynos ar skrynios daiktams susidėti. Dažnai buvo miegama ant tų pačių suolų esančių kambaryje, tik pasitiesiant šiaudų prikimštą čiužinį.
