Gediminaičių proveržis
XIII a. pabaigoje susiformavo sosto paveldėjimo principas. Pradėjo kurtis Gediminaičių dinastija. Tai buvo vienintelė lietuviškos kilmės LDK valdovų dinastija, nenutrūkstamai valdžiusi šalį iki 1572 m. Pirmieji Gediminaičiai valdę valstybę buvo didieji kunigaikščiai Vytenis ir jo brolis Gediminas. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, atsirado Gediminaičių šakos Jogailaičių dinastija. Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su reikšmingiausiu senosios Lietuvos valstybės laikotarpiu, kai LDK pasiekė karinės galios viršūnę, išplėtė valstybės teritoriją iki Juodosios jūros, priėmė katalikybę.
Didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija smarkiai prasiplėtė. Rusios žemių prijungimas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyko įvairiais būdais: užkariaujant susiskaldžiusias slavų žemes, kovojant mūšio lauke su Maskva, stabdant mongolų totorių valstybės Aukso ordos veržimąsi, konfliktuojant su Lenkija įvairiose derybose. Nuo 1340 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino įtaka pasiekė net rusišką Smolensko žemę, per kurią ėjo kelias iš Europos į Maskvą. Diplomatinis gebėjimas plėsti šalies teritoriją atspindėjo valstybės politinę galią, po kurios sparnais siekė prisiglausti Pskovo, Tverės, Novgorodo žemės, ieškančios apsaugos nuo augančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir mongolų totorių grėsmės. XIV amžiaus baltų tikėjimą išpažįstanti Lietuva buvo pajėgi apsiginti nuo bet kokių priešų ir gana lengvai prisitaikyti prie krikščioniškojo pasaulio. Naujos žemės buvo užgrobiamos jėga, tačiau išlaikomos vieningomis dinastinių vedybų ir diplomatijos būdu. Didysis kunigaikštis Gediminas garsėjo kaip diplomatas, sugebantis užsienio politikoje ieškoti taikių, o ne karinių klausimų sprendimo būdų. Neatsitiktinai jo paminklo Vilniuje kompozicija tai pabrėžia – nulipęs nuo karo žirgo valdovas atiduoda kalaviją.
Gedimino diplomatija plačiai nuskambėjo Europos dvaruose ir miestuose. Gediminas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, pradėjęs rašyti laiškus į Vakarų Europą.
1323 metų Gedimino laiškai, rašyti iš Vilniaus popiežiui, Vokietijos miestams, pranciškonų ir dominikonų ordinų vienuoliams turėjo pagyvinti ūkinį krašto gyvenimą, kviečiant į Lietuvą svetimšalius, derantis su popiežiumi dėl galimybės priimti krikščionybę. Pirklių, amatininkų, žemdirbių, riterių, katalikų dvasininkų kvietimas į LDK buvo siekis priartinti Lietuvą prie katalikiškos Vakarų kultūros. Laiškuose Romos popiežiui didysis kunigaikštis Gediminas informavo apie valstybės norą taikiai priimti krikščionybę, bet ne prievarta, kurią neša Kryžiuočių ordinas.
Po Gedimino mirties XIV a. viduryje jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis iškėlė Lietuvos kaip didelės valstybės politikos tikslą, kad Lietuvos teritorija apimtų istorines jotvingių, rytinių prūsų ir latvių žemes. Valdovai manė, jog visa Rusia taip pat turėtų priklausyti Lietuvai. Tokia programa buvo sudėtinga tiek rytuose, kur lietuviams labiau sekėsi, tiek ir vakaruose. Didysis kunigaikštis Kęstutis puikiai tvarkėsi su kryžiuočių agresija apgindamas pagonišką Žemaitiją. Tarp 1343 ir 1382 metų Kęstutis surengė apie 30 žygių į ordino teritoriją. Dėl didžiojo kunigaikščio Algirdo diplomatijos Lietuvos padėtis dar labiau pagerėjo. Sutartis su Haličo Rusia užtikrino rytinių sienų saugumą. Karinės galios demonstracija buvo ir keli Algirdo kariuomenės pasirodymai prie Kremliaus mūrų, nors Maskvos užimti ir nepavyko. Ypač ryški buvo Algirdo karinė pergalė 1363 metais prie Mėlynųjų Vandenų, sutriuškinus mongolus totorius. Užėmus teritorijas prie Dniepro ir Juodosios jūros Lietuvos, teritorija išaugo iki 800 tūkstančių kvadratinių kilometrų.
