Istorijos paminklo samprata
Sąvoka „paminklas“ yra kilusi iš žodžių „atmintis, paminėti, atminti“. Paminklas yra kūrinys, skirtas svarbiam asmeniui ar istoriniam įvykiui atminti.
Ankstyviausi paminklai, pradedant pilkapiais, piramidėmis ir pan., buvo skirti mirusiesiems įamžinti. Senovės graikai tokius statinius vadino mnemeion (graikiškai – „prisiminimas“). Tokių paminklų randame visais istoriniais laikotarpiais.
Sąvoką „istorijos paminklas“ galima apibrėžti plačiąja ir siaurąja prasme.
Plačiąja prasme istorijos paminklai – tai statiniai, skulptūros, tapybos darbai, archeologinės liekanos, istorinės vietovės, turinčios išskirtinę vertę istorijai, menui ar mokslui. Taip apibūdinamas istorijos paminklas yra sąvokos „istorinis paveldas“ sinonimas.
Siaurąja prasme istorijos paminklas – tai objektas ar jų grupė, kuriais siekiama ką nors įamžinti, atminti. Jis skirtas perduoti konkrečią žinią, pranešimą apie įamžinamą įvykį ar asmenį dabarties ir ateities žmonėms, įkvėpti visuomenę, perteikti tam tikras vertybes.
Šioje temoje kalbėsime apie istorijos paminklą siaurąja prasme.
Dažniausiai istorijos paminklai statomi aikštėse, istorinėse vietose, jais puošiami miestai, aplinka, įamžinami svarbūs asmenys, istoriniai įvykiai. Vieta paminklui statyti pasirenkama neatsitiktinai: paprastai paminklu įamžinta asmenybė toje vietoje gimė, gyveno, buvo apsistojusi, kūrė, veikė, mirė ar įkūrė tą vietą. Todėl dažnai paminklai statomi atminimo vietose. Pavyzdžiui, Žalgirio paminklas Žalgirio mūšio lauke Lenkijoje.
Prie istorijos paminklų dedamos gėlės, giedami nacionaliniai himnai, sakomos kalbos, vyksta įvairūs renginiai. Taip išreiškiama pagarba paminklu įamžintam asmeniui ar įvykiui.
Nuotraukoje – Lietuvos visuomenės atstovai išreiškia pagarbą prie Medininkų memorialo Medininkų pasienio posto aukoms, nužudytoms 1991 m. SSRS karinių pajėgų.
Paminklus kuria amatininkai, menininkai, tautodailininkai. Tačiau pirmiausia paminklą reikia užsakyti. Tą gali padaryti valstybė, asmuo ar asmenų grupė, turintys finansinių ir teisinių galimybių.
1599 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Vilniaus vaivados Leono Sapiegos (1557–1633) lėšomis pastatyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Vilniuje laikytina Sapiegų giminės mauzoliejumi, nes bažnyčioje Sapiegų giminės pastangomis palaidoti ir antkapiniais paminklais įamžinti Sapiegų giminės nariai.
Paprastai istorijos paminklai statomi įvykiui jau įvykus ar asmeniui (asmenims) mirus. Dėl to atrodytų, kad istorijos paminklai yra ne pirminiai, o antriniai istorijos šaltiniai. Tačiau istorijos paminklas gali būti tiriamas ir kaip pirminis šaltinis, bylojantis apie jį užsakiusių ir kūrusių žmonių ketinimus, vaizduotę, vertybes.
Tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos valdymo laikotarpiu (1926–1940 m.) susiformavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo kultas, kai buvo ypač akcentuojami šio didžiojo kunigaikščio nuopelnai Lietuvos valstybei. Taip buvo siekiama parodyti galingos – nuo jūros iki jūros – Lietuvos valstybės idėją ir tvirtos rankos politiką, kurią ketino įgyvendinti A. Smetona. Kultas ypač sustiprėjo 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį. Šia proga įvairiose Lietuvos vietose buvo pastatyta nemažai Vytauto Didžiojo paminklų. Šiandien jie mums liudija apie Vytauto Didžiojo garbinimą Smetonos laikotarpiu.
Istorija pagal tyrimo sritis skirstoma į:
Tyrinėdami istorijos paminklą, aiškinamės užsakovo ar kūrėjo vertybes, požiūrį ir ketinimus, todėl istorijos paminklo tyrimas laikytinas pirmiausia kultūros istorijos tyrimu.
Istorijos paminklas yra nerašytinis kultūros istorijos šaltinis. Tad informaciją apie jį gauname tyrinėdami jo išorę ir paskirtį.
Istorijos paminklas parodo, ką jį užsakęs asmuo ar žmonių grupė, visuomenė, valstybė galvojo ar galvoja apie įamžintą praeitį. Tačiau tai, kas buvo aktualu, vertinga ir svarbu vienais laikais, ne visada aktualu, vertinga ir svarbu kitais laikais. Todėl kartais paminklai perkeliami, nuverčiami, pakeičiami, nes jų perduodama žinia nebeatitinka pakitusios valstybės ir visuomenės vertybių.
Paminklų perkėlimo pavyzdys – Grūto parko muziejus netoli Druskininkų. Čia eksponuojami sovietinio laikotarpio paminklai. Kai Lietuva 1940 m. buvo prievarta įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, sovietinė vyriausybė, siekdama įdiegti sovietinį mąstymą, statė paminklus tiems, kurie kūrė ar aktyviai prisidėjo prie sovietizacijos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šie paminklai nugriauti ir suvežti į sovietinių skulptūrų muziejų. Dabar šie paminklai yra muziejaus eksponatai, pasakojantys apie to meto istorinių paminklų pobūdį ir patį sovietmetį.
