Jogaila
Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties LDK valdęs jo sūnus Jogaila istorijoje labiausiai pasižymėjo dviem savo darbais: Krėvos sutartimi ir Lietuvos krikštu. 1385 m. Krėvos pilyje Jogaila Lenkijos diduomenei įsipareigojo krikštytis katalikų apeigomis ir pakrikštyti Lietuvą, paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis, sumokėti buvusiam Lenkijos karalaitės Jadvygos sužadėtiniui piniginę kompensaciją ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tai buvo vedybinė sutartis. 1386 m. Krokuvoje didysis kunigaikštis Jogaila priėmė krikštą, gavo Vladislovo vardą, vedė Jadvygą ir buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Jogaila ne tik pradėjo naują Lenkijos valdovų dinastiją – Jogailaičius, bet ir susiejo LDK su Lenkija politiniais ryšiais, kurie truko iki pat XVIII a. pabaigos. Nepaisant to, kad Jogaila nuo šiol gyveno Lenkijoje, jis visais būdais siekė išlaikyti sau pavaldžias abi valstybes. Krėvos sutartis atnešė Lietuvai ir teigiamų, ir neigiamų padarinių.
Lietuvos kelias į krikščionybę, tegu ir su protrūkiais, tegu ir paženklintas krauju, buvo gana nuoseklus ir kryptingas. Aiškesnė Lietuvos christianizacija matoma Mindaugo epochoje. Tačiau nei Mindaugo asmeninis krikštas, nei artimas pagonio Gedimino santykis su krikščionybe, nei Algirdo blaškymasis tarp katalikiško ir stačiatikiško kelių ir trys nepavykę jo bandymai krikštytis nesukūrė prielaidų masinei lietuvių visuomenės christianizacijai. Jo organizuota politika tapo tik po oficialaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikšto 1387 metais, kurį įvykdė Jogaila. Katalikų tikėjimas tapo privalomas visiems lietuviams. Bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą, valdovas suteikė teisę į žemės nuosavybę.
