Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, kurį Lietuvos piliečiai, sulaukę 18 metų, renka penkerių metų kadencijai (laikotarpiui). Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei. Jis atsakingas už šalies užsienio politiką, įvairių politinių pareigūnų skyrimą. Taip pat jis yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ir pasirašo įstatymus. Prezidentas gali nepritarti įstatymams (tuomet Seimas juos svarsto iš naujo).
Lietuvos prezidentai ir jų prezidentavimo metai, atkūrus Nepriklausomybę
Algirdas Brazauskas (1993–1998)
Valdas Adamkus (1998–2003 ir 2004–2009)
Rolandas Paksas (2003–2004)
Dalia Grybauskaitė (2009–2019)
Gitanas Nausėda (nuo 2019)
Seimą sudaro 141 Seimo narys. Juos pilnamečiai (nuo 18 metų) Lietuvos piliečiai renka ketveriems metams. Pirmieji Seimo rinkimai po Nepriklausomybės atkūrimo įvyko 1992 m. Seimas yra atsakingas už įstatymų leidybą. Lietuvos Respublikos Seimas įsikūręs Vilniuje.
Vyriausybė įgyvendina Lietuvos politiką, Seimo priimtus įvairių sričių įstatymus (pavyzdžiui, krašto apsaugos, švietimo, sveikatos). Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, kurie atsakingi už jiems paskirtas sritis, pavyzdžiui, kultūrą. Ministras Pirmininkas vadovauja Vyriausybei. Jį skiria ir atleidžia Prezidentas, pritarus Seimui. Ministrus Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Ministrė Pirmininkė – Kazimiera Danutė Prunskienė (nuo 1990-03-17 iki 1991-01-10).
1992 m. spalio 25 d. referendume (visuotiniu visų piliečių balsavimu – apklausa) Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė Konstituciją. Tai aukščiausioji teisė, numatanti pagrindines gaires, kuriomis turi vadovautis valdžia ir visi valstybės teritorijoje esantys žmonės. Kiti įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai.
Tik Lietuvos teismai šalyje vykdo teisingumą. Teismai, išnagrinėję bylą, priima sprendimą be valdžios įsikišimo. Tai svarbus demokratinės valstybės bruožas.
Svarbiausi valstybės ir tautos klausimai gali būti sprendžiami referendumu (visuotiniu visų piliečių balsavimu – apklausa). Jį gali inicijuoti Seimas arba Seimas jį skelbia, kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Piliečiai savo iniciatyvą pareiškia, surinkdami parašus.
Nepriklausomoje Lietuvoje įvykusių referendumų pavyzdžiai:
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Susirinkimų įstatymas suteikia galimybę visuomenei organizuoti ir dalyvauti susirinkimuose – taikiuose žmonių susibūrimuose. Juose galima laisvai išsakyti savo nuomonę.
Lietuvoje spauda, žiniasklaida negali būti ribojamos, išskyrus, kai tai gali pakenkti valstybės saugumui. Kiekvienas Lietuvos pilietis gali ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva siekė demokratinių valstybių pripažinimo ir tapti jų susivienijimų (tarptautinių organizacijų) narė.
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). Ši organizacija įsteigta po Antrojo pasaulinio karo (1945 m.), siekiant taikių pasaulio valstybių santykių. JTO telkia įvairių sričių specialistus, kurie dirba jos įsteigtose agentūrose. Pavyzdžiui, UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, kuri rūpinasi valstybių bendradarbiavimu švietimo, mokslo, kultūros, komunikacijos klausimais, taip prisidėdama prie taikaus tautų sugyvenimo, tarpusavio supratimo. UNESCO sudaro kultūros paveldo sąrašą, kuriame yra ir Lietuvos paveldo objektų (pavyzdžiui, Vilniaus istorinis centras, Kuršių nerija).
2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) narė. ES – tai Europos valstybes vienijanti organizacija, įsteigta 1992 m. Mastrichto sutartimi, įsigaliojusia 1993 m., oficialiai įkurta Europos Sąjunga. Ji siekia skatinti savo narių gerovę ir taiką Europoje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybių-narių piliečiai gali laisvai keliauti, pardavinėti savo prekes, teikti paslaugas ES šalyse nevaržomai, jei nepažeidžia įstatymų.
2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos) narė. NATO – tai 1949 m. įkurta organizacija, vienijanti valstybes, įsipareigojusias ginti viena kitą. Jei kuri nors valstybė užpultų NATO narę, būtų laikoma, kad užpulta visa organizacija ir jos narės (valstybės) turėtų ginti puolamą valstybę.