Kas yra krikščionybė?
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Skirtingas krikščionių konfesijas vienija religinės šventės, kurios turi skirtingą reikšmę joms, arba netgi švenčiamos ne tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, stačiatikių Bažnyčia naudoja Julijaus kalendorių, todėl jų ir katalikų šventes skiria dvi savaitės. Žolinės šventė ypač svarbi katalikams, tačiau liuteronams daug svarbesnė Sekminių šventė. Liuteronai paprastai nešvenčia Žolinės, nes jų tradicijoje Marijos ėmimas į dangų nėra pabrėžiamas. Visų Šventųjų diena gali būti paminėta, bet tai nėra pagrindinė liuteronų šventė. Tačiau abi šios šventės – Visų Šventųjų diena ir Žolinės – liuteronų yra pripažįstamos.
Visos krikščionių konfesijos turi maldos namus, kurių architektūroje atsispindi atskirų laikotarpių tendencijos ir stiliai. Maldos namai šiandien atlieka ne tik savo tiesioginę misiją, tačiau yra ir objektai, kuriuose saugojama mūsų istorija ir kultūros paveldas. Lietuvoje galime rasti katalikų, liuteronų, stačiatikių ir sentikių maldos namų.
Daugelis krikščioniškų tradicijų, bėgant laikui, tapo ryškia Vakarų kultūros dalimi: tai pastebima nuo tokių tradicijų kaip krikštas, sekmadienio pamaldos iki pasninkavimo prieš didžiąsias metų šventes ir piligriminių žygių.
Ceremonija, kurios metu asmuo tampa krikščionių bendruomenės dalimi.
Krikščionių apeigos, pamaldos, kurių metu šlovinama Jėzaus Kristaus auka ir išreiškiama padėka bei permaldavimas už gyvuosius ir mirusiuosius.
Viena iš krikščioniškų tradicijų, kurios laikomasi prieš didžiąsias metų šventes – gavėnios laikotarpiu prieš Velykas ir advento prieš Kalėdas. Pasninko metu krikščionys susilaiko nuo persivalgymo, atsisako mėsiškų patiekalų, linksmybių. Pasninko tikslas – pažvelgti į save ir dalytis turimu su to stokojančiaisiais.
Plintant krikščionybei, daugėjo krikščionims šventų vietų, kurias pradėjo lankyti tikintieji, – tokie žmonės vadinami piligrimais. Piligrimai keliauja (dažniausiai pėsčiomis) lankyti šventų vietų, tikėdamiesi Dievo malonių. Šiuo metu piligriminės kelionės tampa itin populiarios ne tik tarp tikinčiųjų, tačiau ir sveiką gyvenimą propaguojančių ir nuo rutinos norinčių pabėgti žmonių.
10 Dievo įsakymų (dar vadinami Dekalogu) – religiniai reikalavimai, kurie atskleidžia svarbiausias krikščionių vertybes. Pasak Biblijos, šiuos įsakymus Dievas apreiškė Mozei ant Sinajaus kalno.
Visame pasaulyje krikščionių religijai save priskiria apytiksliai 2,4 mlrd. žmonių, ir tai yra daugiausiai sekėjų pasaulyje turinti religija. Kaip matyti žemėlapyje, krikščionybė labiausiai paplitusi Europoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje ir pietinėje Afrikos dalyje.
Jėzus Kristus yra istorinė asmenybė, kuri aprašyta Naujajame Testamente ir romėnų istorikų (Tacito, Svetonijaus ir kt.) veikaluose. Jis gimė Betliejuje apie 7–4 m. pr. Kr. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos šeimoje. Vaikystę kartu su šeima jam teko praleisti Egipte, o vėliau apsigyveno Nazarete. Apie 27 m. Jordano upėje buvo pakrikštytas Jono Krikštytojo ir Judėjoje pradėjo skelbti Dievo karalystę. Lankė nusidėjėlius ir kitus atstumtuosius, darė stebuklus. Jėzus Kristus, kreipdamasis į Dievą, jį vadino Tėvu, tai sukėlė kai kurių judėjų vadovų ir mokytojų nepasitenkinimą. Nukryžiavimo išvakarėse Jėzus Kristus kartu su savo apaštalais paskutinį kartą vakarieniavo Jeruzalėje. Jis buvo išduotas, suimtas ir Poncijaus Piloto teisme pasmerktas nukryžiuoti. Tą pačią dieną mirė ant Golgotos (Kaukolės) kalno ir buvo palaidotas Jeruzalėje. Trečią dieną prisikėlė iš numirusių ir pasirodė savo mokiniams, kurie pradėjo jo mokymą skleisti Romos imperijoje.
Romos Katalikų Bažnyčia, katalikybė – krikščionybės kryptis, susiformavusi po didžiojo Krikščionių Bažnyčios skilimo į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Krikščionybė remiasi Romos katalikų mokymu. Katalikai, kaip ir dauguma krikščionių, laikosi Dešimties Dievo įsakymų, išpažįsta vieną Dievą trijuose asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Katalikai tiki, kad Dievo darbus žemėje galima pastebėti per ypatingų žmonių veikimą, kuriuos mes vadiname šventaisiais (pavyzdžiui, šv. Kazimieras, šv. Kotryna, Bernadeta, Žana D’Ark, Motina Teresė ir kt.).
Savo ankstyvojoje veikloje katalikai apeigų metu visuotinai vartojo lotynų kalbą. Nuo XVI a. vid. vis daugiau įtakos įgijo tautinės kalbos. Šiandien katalikai per religines apeigas daugiausia vartoja tautines ir tam tikrais atvejais lotynų kalbas.
Bažnyčios centras yra Vatikanas, iš kurio pasaulio katalikų bendruomenei vadovauja popiežius. Šias pareigas gali užimti tik vyras, užimantis ne žemesnes kaip kardinolo pareigas bažnytinėje hierarchijoje. Dvasininkai vadinami kunigais, kurie visuotinai laikosi celibato.
Dauguma Lietuvos tikinčiųjų išpažįsta katalikybę, tačiau tai nėra Lietuvos valstybinė religija, kadangi Lietuvoje valstybinės religijos nėra. Katalikybė mūsų šalies istorijoje užima išskirtinę vietą, nes XIV a. pab. LDK valdovai pasisakė už integraciją į Vakarų Europos kultūrinę erdvę. Daug katalikybės išpažinėjų gyvena Lenkijoje, Ispanijoje ir Italijoje.
Ortodoksinė krikščionybė, stačiatikybė – Krikščionių Bažnyčios mokymo atšaka, taip pat susiformavusi po didžiojo Krikščionių Bažnyčios skilimo į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Skilimas tarp katalikų ir stačiatikių įvyko dėl skirtingų tikėjimo normų aiškinimo. Stačiatikiai nepripažįsta katalikų bendruomenėje priimto Švenčiausios Trejybės aiškinimo, kad visi trys asmenys joje yra lygūs. Stačiatikiai taip pat išpažįsta ir šventųjų kultą (pavyzdžiui, šv. Kirilas ir Metodijus).
Religinių apeigų metu stačiatikiai ankstyvoje veikloje vartojo graikų kalbą. Šiuo metu dažniausiai vartoja senąją bažnytinę slavų kalbą arba tautines kalbas.
Pirmuoju jų religiniu centru tapo Konstantinopolio miestas, o jų bendruomenei vadovavo patriarchas. Šiandien stačiatikių bažnyčia vieno centro neturi – jos yra savarankiškos (pavyzdžiui, Ukrainos, Graikijos ir kt.). Dvasininkai vadinami popais, kurie, kitaip nei katalikų dvasininkai, turi galimybę kurti šeimą.
Stačiatikybė X a. po Kijevo Rusios krikšto pradėjo plisti ir lietuvių žemėse. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, ši religija yra antra pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės atšaka. Stačiatikių Bažnyčia nėra vienalytė, Lietuvoje egzistuoja Sentikių Bažnyčia – stačiatikybės atšaka, kuri nepripažino XVII a. vykusios religinės Nikono reformos ir vadovaujasi senaisiais bažnyčios įstatymais, Jėzaus Kristaus įsteigtais sakramentais. Daug stačiatikybės išpažinėjų gyvena Ukrainoje, Graikijoje ir Serbijoje
Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių, kuri susiformavo XVI a., reformacijos laikais. Kritika Katalikų Bažnyčios materializmui buvo pagrindinė protestantizmo atsiradimo priežastis. Reformacijos metu susiformavo keletas protestantizmo krypčių, geriausiai žinomos yra šios trys: liuteronybė, kalvinizmas ir anglikonybė.
Visos šios atšakos nepripažįsta popiežiaus viršenybės, skatina savarankišką Biblijos skaitymą ir jos aiškinimą, nepripažįsta šventųjų. Jie visi pripažįsta Krikšto ir Komunijos sakramentus, tačiau juos praktikuoja skirtingai (pavyzdžiui, nesutariama dėl vaikų ir suaugusiųjų krikšto).
Visos protestantizmo atšakos religines apeigas atlieka tautinėmis kalbomis.
Liuteronybė ir kalvinizmas neturi religinio centro, dvasininkai vadinami pastoriais, o anglikonų bažnyčios vadovas yra Kenterberio arkivyskupas, kurį skiria Didžiosios Britanijos karalius.
Lietuvoje iš šių trijų atšakų savo veiklą iki šiol vykdo kalvinistai, geriau žinomi kaip evangelikai reformatai, ir liuteronai. Evangelikų reformatų bažnyčios veikia Kėdainiuose, Vilniuje, Biržuose, o liuteronų maldos namai – Klaipėdoje, Nidoje, Vilniuje, Mažeikiuose. Daug protestantų gyvena Vokietijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje.