Kaunas
Kauno miesto savivaldybėje yra 11 seniūnijų. Miesto gyventojai pasiskirstsę tolygiai: beveik 90 proc. kauniečių gyvena dešiniajame Nemuno krante. Kaunas patyrė didelių gyventojų skaičiaus svyravimų, tačiau nuo 2019 m. gyventojų skaičius pradėjo augti, o 2024 m. pradžioje Kaune gyveno 302 875 žmonės. Miesto plotas – 157 km².
Spėjama, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio „Kaunus” arba „Kaunas”, reiškiančio „mėgstantis mušis, kautis”. Kas buvo tas žmogus – neaišku, gal tai buvo pilį narsiai gynęs valdovas arba geras kovų meistras, įvaldęs tuometinius ginklus.
Kita legenda pasakoja apie lietuvių kilmę iš romėnų. Pagal ją, V a. į Lietuvos žemes atkeliavo Romos imperijos patricijus Palemonas. Jam čia gimė trys sūnūs – Bartkus, kuris vėliau įkūrė Jurbarką, Kunas, įkūręs Kauną, ir Speras, apsistojęs prie Spero ežero dabartiniame Širvintų rajone. Pasak šios legendos, Lietuvos kunigaikščiai kilę būtent iš Palemono, kurio vardu dabar vadinamas vienas iš Kauno mikrorajonų.
Miesto istorijos pradžiai svarbi jo vieta. Kauno pilis – seniausia mūrinė lietuvių pilis, pastatyta prie Neries. Šalia jos kūrėsi ir didžiojo kunigaikščio dvaras, o pats miestas buvo statomas arčiau Nemuno upės. Kauno vardas pirmą kartą paminėtas 1361 m. Vygando Marburgiečio Naujojoje Prūsijos kronikoje. Joje aprašomas miestas, kurį Vokiečių ordinas ruošėsi netrukus pulti. Apskritai Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų Vokiečių ordino kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusios žemių kronikose. Tai reiškė, kad miestas buvo dažnai puldinėjamas, tad plėtėsi lėtai. Vienas svarbiausių ir didžiausių antpuolių įvyko praėjus vos metams po Kauno vardo paminėjimo: 1362 m. Kauno pilį užpuolė ir sugriovė Kryžiuočių ordinas.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika yra vienas svarbiausių Kauno architektūros simbolių. Jos pradžia siekia Vytauto Didžiojo laikus, kuomet Kaunas pradėjo sparčiai plėstis. Nuo tų laikų bažnyčia kelis kartus buvo rekonstruota ir praplėsta, siekiant pritaikyti ją prie kintančių miestiečių dvasinių poreikių bei augančios bendruomenės.
1362 m. Kauno pilį nuo Vokiečių ordino gynė kunigaikštis Vaidotas. Pasakojamos legendos, kad pilies sugriovimą matęs ir jo jaunesnysis brolis Vytautas, kuriam tuo metu buvo 11 metų. Sakoma, kad, pamatęs Vokiečių ordino žiaurumą, Vytautas prisiekęs kada nors už tai atkeršyti. Tai jam pavyko padaryti Žalgirio mūšyje: praėjus 48 metams po Kauno šturmo, ordinas buvo sutriuškintas. Nuo to laiko Kauno miesto reikšmė ėmė augti. Atėjus ramesniems laikams, miestas pradėjo plėstis kaip prekybos, amatų centras.
1463 m. Kaunas sudegė, bet jau XV a. pab. buvo beveik atstatytas. Įsivyravus taikai, Kauno tvirtovė pamažu tapo apleista. Du pilies gynybinius bokštus nuplovė Neris, o jų atstatyti, matyt, nebebuvo poreikio.
Iš XVII–XVIII a. iliustracijų galime pastebėti, kad tuo metu Kaunas augo lėtai, miesto teritorija apėmė panašų plotą į dabartinį senamiestį ir miesto centrą. Kauno tvirtovė nebeatliko gynybinės funkcijos.
Vilnių užėmus lenkams, sostinė buvo perkelta į Kauną, siekiant išsaugoti likusios Lietuvos teritorijos nepriklausomybę. Čia dirbo svarbiausios valstybinės įstaigos (Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, teismai). Kaunas išgyveno savo aukso amžių – miestas itin greitai augo ir modernėjo, netgi buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi. Pavyzdžiui, ir pramoninio Kauno mikrorajono Šančių pavadinimo kilmė prancūziška (pranc. chantier – „statinys“). Prancūziško palikimo Kaune liko ne tik po Napoleono apsilankymo. Kauno teritorija padidėjo apie 7 kartus. Pastatyti nauji tiltai, Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai – todėl miestiečiams buvo patogiau judėti didėjančiame mieste. XX a. 4 deš. laikinojoje sostinėje suklestėjo modernizmo architektūra.
Iki 1929 m. po Laisvės alėją važinėjo konkė – arklių tempiami vagonėliai – tramvajai. Bet viešasis transportas vystėsi, todėl vėliau juos pakeitė modernesnis transportas. Konkė buvo laikoma atgyvena modernėjančiame mieste. 1929 m. balandžio 15 d. jai net buvo surengtos išlydėtuvės, kurias kauniečiai vaizdingai pavadino „Konkės laidotuvėmis”.
Augančiame mieste kūrėsi užsienio šalių ambasados, moderniausi restoranai ir įmonių atstovybės, 1922 m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempionė, ir Lietuva gavo teisę rengti krepšinio čempionatą, o tam reikėjo naujos salės. 1939 m. atidaryta šalyje moderniausia Kauno sporto halė. Joje jau tais pačiais metais vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas, kuriame lietuviai vėl užėmė I vietą.
Laikinojoje sostinėje koncentravosi prekyba ir pramonė, veikė stambūs bankai. Kaunas buvo Lietuvos kultūrinio, intelektinio ir visuomeninio gyvenimo centras. Mieste kūrėsi muziejai (Vytauto Didžiojo karo muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kurio viename padalinyje veikia vienintelis pasaulyje Velnių muziejus, kur eksponuojama dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinkta velnių kolekcija), atidaryti zoologijos ir botanikos sodai, žmonės vakarais lankydavo teatrus, koncertus, restoranus. Vieni garsiausių artistų buvo operos solistas Kipras Petrauskas ir Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.
Moderni buvo ne tik tuometė Kauno architektūra, bet ir netradicinės menininkų, siejusių save su Kaunu, idėjos. Lietuvą dėl okupacijų palikę žmonės laisvai kūrė meną užsienyje. Vadinamieji „dipukai“ (žodis kilęs iš anglų kalbos displaced person – perkeltieji asmenys) – pabėgę nuo karo negandų garsino laisvę praradusios šalies vardą, gyvendami svetur. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauną buvo priverstas palikti Jurgis Mačiūnas – šis menininkas vėliau tapo „Fluxus“ meno judėjimo pradininku. Nors tik po ilgo laiko Lietuva atgavo nepriklausomybę, visgi „Fluxus“ idėjos Kauną pasiekdavo. Vienas iš „Fluxus“ judėjimo pavyzdžių – Jurgio Mačiūno aikštė, į kurią negalima patekti dėl tai draudžiančių eismo taisyklių.
Kauno traukos taškas – 440 kv. m ploto piešinys „Senelis išminčius”, skirtas „Fluxus“ tėvui Jurgiui Mačiūnui.
Vilnių užėmus lenkams, sostinė buvo perkelta į Kauną, siekiant išsaugoti likusios Lietuvos teritorijos nepriklausomybę. Čia dirbo svarbiausios valstybinės įstaigos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, teismai. Kaunas išgyveno savo aukso amžių: miestas itin greitai augo ir modernėjo, netgi buvo vadinamas Mažuoju Paryžiumi. Kauno teritorija padidėjo apie 7 kartus. Pastatyti nauji tiltai, Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai, todėl miestiečiams buvo patogiau judėti didėjančiame mieste. Iki 1929 m. po Laisvės alėją važinėjo konkė – arklių tempiami vagonėliai – tramvajai, tačiau viešasis transportas vystėsi ir juos pakeitė modernesnės transporto priemonės. Konkė buvo laikoma atgyvena modernėjančiame mieste, todėl 1929 m. balandžio 15 d. jai net buvo surengtos išlydėtuvės, kurias kauniečiai vaizdingai pavadino „Konkės laidotuvėmis“.
Augančiame mieste kūrėsi užsienio šalių ambasados, moderniausi restoranai ir įmonių atstovybės. 1922 m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas. 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tapo Europos čempionė, ir Lietuva gavo teisę rengti krepšinio čempionatą. Tam reikėjo naujos salės, todėl 1939 m. atidaryta moderniausia Kauno sporto halė. Joje tais pačiais metais vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas, kuriame lietuviai vėl užėmė I vietą.
Laikinojoje sostinėje koncentravosi prekyba ir pramonė, veikė stambūs bankai. Kaunas tapo Lietuvos kultūrinio, intelektinio ir visuomeninio gyvenimo centru. Mieste kūrėsi muziejai, tokie kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Atidaryti zoologijos ir botanikos sodai, žmonės vakarais lankydavo teatrus, koncertus, restoranus. Vieni garsiausių artistų buvo operos solistas Kipras Petrauskas ir Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis.
Kauno miestas tapo ypatingo modernizmo architektūros centro pavyzdžiu tarpukario Lietuvoje. 1919–1939 m. Kaune iškilo apie 12 tūkst. pastatų, iš kurių 7 tūkst. buvo gyvenamieji namai. Miesto projektavime dalyvavo apie 400 įvairių sričių specialistų. Rekordiniais tapo 1931 m., kai Kaune buvo pastatyti 1469 statiniai. Šiuo laikotarpiu architektūroje išpopuliarėjo art deco stilius. Vienas iš modernizmo stiliaus pavyzdžių yra Iljinų namas (Donelaičio g. 19), kuris netrukus gali tapti ir „Lego“ bendrovės art deco kolekcijos konstruktoriaus rinkiniu.
Kauno modernizmas – tai unikalus architektūrinės, istorinės ir urbanistinės raidos pavyzdys. Modernizmo stilius pasaulyje buvo populiarus XIX a. pab. – XX a. pr., tačiau Kaune jis buvo savitai perkurtas ir patobulintas. Tarpukariu sparčiai augančioje laikinojoje sostinėje modernizmas susiliejo su tautiško stiliaus paieškomis. Miesto tapimas laikinąja sostine paskatino intensyvias statybas ir naujų pastatų poreikį. Buvo statomi ne tik gyvenamieji namai, bet ir valstybiniai pastatai, mokyklos, muziejai, kultūros ir sporto kompleksai. Sparti miesto plėtra skatino naujų gatvių kūrimą pagal moderniausius kriterijus.
Per Antrąjį pasaulinį karą Kaunas liko nesugriautas, išsaugoti pagrindiniai miesto pastatai ir architektūriniai paminklai. 2023 m. rugsėjo 18 d. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtrauktas Kauno modernizmo vertybė „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“. Šį neeilinį pripažinimą pelnė Naujamiesčio ir Žaliakalnio teritorijos su daugiau kaip 1500 unikalių tarpukario pastatų.
