Kokia herbo ir vėliavos atsiradimo istorija?
Lietuvos valstybė susikūrė Viduramžiais, istorijos laikotarpiu, kai valstybių valdovai pradėjo kurti savo herbus ir vėliavas. Šie simboliai buvo skirti kariuomenėms mūšio lauke atskirti. Valstybės tuo metu buvo neatsiejamos nuo valdovo (jos tarsi buvo jo asmeninė žemė), todėl valdovų herbus ir vėliavas galima laikyti šio laikotarpio valstybių simboliais. Seniausias Lietuvos simbolis – raitelis. Jis simbolizavo didįjį kunigaikštį, jo artimuosius. Pirmasis žinomas raitelis pavaizduotas XIV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaude.
Vytauto Didžiojo laikais raitelis (Vytis) tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio herbu. XV a. pr. valdovas jį panaudojo savo antspaude. Jame Vytautas Didysis rankoje laiko Vytį herbo skyde. Taip parodoma, kad didysis kunigaikštis valdo Lietuvą, kurią simbolizuoja herbas. Žalgirio mūšyje Vytis buvo pavaizduotas ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pulkų vėliavų.
Nuo XV a. jau buvo nusistovėjęs herbo vaizdavimas: raudoname lauke sidabriniu žirgu jojantis sidabrinis šarvuotas raitelis, virš galvos iškėlęs kalaviją, prie raitelio kairiojo peties – Jogailaičių herbas (dvigubas auksinis kryžius mėlyname fone).
XVI a. II pusėje Lietuvai ir Lenkijai susijungus į vieną valstybę Vytis tapo bendros valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) herbo dalimi. Herbo skydą sudarė keturi laukai, kuriuose buvo po du kartus pavaizduoti Lenkijos ir Lietuvos simboliai: erelis ir Vytis.
XVIII a. Abiejų Tautų Respubliką pasidalino trys kaimynės (Rusija, Austrija, Prūsija), todėl bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės neliko. Vytį kaip herbą naudojo tik Vilniaus gubernija (viena iš Rusijos teritorijų).
1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos valstybę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) simbolis (Vytis) vėl tapo Lietuvos herbu. Tokiu būdu atkurtos valstybės valdžia parodė, kad šios valstybės praeitis yra susijusi su senąja Lietuvos valstybe – LDK, Vytį padarė nepriklausomybės, laisvės, didvyriškumo simboliu.
Šįkart raitelį kaip savo simbolį valstybė vartojo trumpai: 1940 m. Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą ir uždraudė visus jos simbolius.
1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą ir valstybės herbu patvirtino Vytį.
Viduramžiais vėliava buvo valdovo kariuomenės skiriamasis ženklas, pagal kurį priešininkai atpažindavo jos pulkus mūšio lauke. Kaip teigia istorikas E. Rimša, šiame istorijos laikotarpyje valdovo pulkai taip pat vadinti vėliavomis. Įprastai vėliavose vaizduoti simboliai sutapdavo su herbais, juose buvo vaizduojami tie patys valdovo ar valstybės atpažinimo ženklai, kaip ir antspauduose. Pavyzdžiui, Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo antspaude ir LDK pulkų, dalyvavusių Žalgirio mūšyje, vėliavose – raitelis (Vytis).
Viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minimos arba vaizduojamos dvi Lietuvos valdovo vėliavos. Pavyzdžiui, teigiama, kad Žalgirio mūšyje Vytauto Didžiojo pulkai buvo su raudonomis vėliavomis: vienose pavaizduotas šarvuotas raitelis, kitose – Gediminaičių stulpai (Lietuvos valdovų giminės herbas).
XV a. vid. iliustracijoje („Žygimantas Kaributas su savo karių pulku atjojo į Prahą“) Lietuvos valdovo pasiuntiniai vaizduojami su vėliava kaip atpažinimo ženklu. Paveiksle matomas Žygimantas Kaributas (pirmas iš kairės) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vaikaitis, pavaizduotas kaip Vytauto Didžiojo pasiuntinys, atjojęs į Prahą. Jį lydi karių pulkas su vėliava, kurios centre – Vytis.
Naujaisiais laikais šaltiniuose jau kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (valstybės) vėliavą, kuri sutapo su valdovo vėliava (šarvuotas raitelis raudoname fone). Lietuvai ir Lenkijai susijungus į vieną valstybę, jų simboliai, kaip herbai, sudėti į vieną. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, ši vėliava kaip oficialus simbolis nenaudota.
XVIII–XIX a. Europoje pradėjo plisti tautinės kelių spalvų (dažniausiai trispalvės) vėliavos. Jos siejamos su tautai svarbiomis idėjomis, vertybėmis, o ne su valdovais, jų giminėmis, kaip buvo įprasta iki tol. Pirmą kartą pagal tokias taisykles sukurta vėliava buvo panaudota 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo metu (tai sukilimas, kurio metu Lietuvos ir Lenkijos gyventojai siekė išsaugoti bendrą valstybę, tačiau to padaryti nepavyko). Tuo metu sukilimo dalyvių kariuomenė iš Vilniaus naudojo dviejų spalvų (mėlynos ir žalios) vėliavą.
1918 m., Lietuvai atkūrus valstybę, buvo patvirtinta Lietuvos valstybės vėliava – tautinė trispalvė (geltona, žalia, raudona). Ją Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sukūrė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1919 m. sausio 1 d. šią vėliavą pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė dešimt Lietuvos kariuomenės savanorių, todėl sausio 1 d. – Lietuvos vėliavos diena.
1940 m. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, nauja valdžia uždraudė tautinę trispalvę, iš pradžių liepusi naudoti raudoną, o vėliau trijų spalvų (raudonos, baltos ir žalios) vėliavą. Likus keleriems metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos gyventojai vėl pradėjo viešai naudoti tautinę trispalvę. Taikių susibūrimų metu jie taip išreiškė savo norą būti laisvais. 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, trispalvė vėl tapo oficialiu Lietuvos valstybės simboliu.
