Apie aprangą seniausiais Lietuvos istorijos laikotarpiais informacijos nėra daug. Kostiumų istorikės R. Guzevičiūtės teigimu, net XVI a. vaizdinių šaltinių nėra tiek daug, kad būtų galima išsamiai apibūdinti drabužių formas. Kalbėdami apie seniausias madas Lietuvoje, galime atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė dar iki 1387 m. krikšto palaikė ryšius su aplinkinėmis tautomis: prekiavo, kūrė diplomatinius santykius. Tai galėjo paveikti Lietuvos gyventojų aprangą. Tačiau norint tiksliai paaiškinti istorijos bruožus, būtina remtis patikimais istorijos šaltiniais ir istorikų atliktais tyrimais. Todėl šioje demonstracijoje nagrinėsime mados istorijos bruožus Lietuvos istorijos laikotarpiais, apie kurių drabužius turime patikimos informacijos.
Valdovai savo apranga išsiskirdavo, paprastai patys pirmieji pradėdavo dėvėti naujausius ir madingiausius drabužius, sukurtus kituose kraštuose. Jie diktuodavo madas ir savo dvariškiams, todėl, žinodami, ką vilkėjo valdantieji, galime spręsti ir apie to laikotarpio mados bruožus (išnagrinėk žemiau laiko juostoje pateiktą informaciją). Didikų ir valdovų vaikai buvo aprengiami kaip suaugę, naudojami tokie pat brangūs audiniai.
Didikų ir valdovų vaikai
Didikų ir valdovų vaikai buvo aprengiami kaip suaugę. Vaikystėje Žygimantas Augustas vilkėjo rūbus, kuriuos siūdavo jo motinos, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos, pakviesti Italijos siuvėjai. Pavyzdžiui, 1525 m. siuvėjai jam pasiuvo sijoną ir apsiaustą iš žalio atlaso su auksiniu piešiniu. Toks apdaras buvo vienas iš būdingiausių Renesanso epochoje gyvenusiems įvairaus amžiaus vyrams iš įvairių luomų.
Žygimantas Augustas vaikystėje
ATR valdovas Zigmantas Vaza vaikystėje, 1568
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dinastinėje unijoje su Lenkija
Šis Lietuvos istorijos laikotarpis apima Vėlyvuosius Viduramžius ir Ankstyvuosius Naujuosius laikus. Europos kultūros istorijoje tai Renesanso epocha.
Tais laikais buvo įprasta karalius ir kunigaikščius vaizduoti ant antspaudų, monetų, tapyti jų portretus. Iš šių vaizdinių šaltinių sužinome ir apie valdovų aprangą.
Kunigaikšio vaizdavimas ant antspaudų
Jogailos antspaudas, XIV-XV a.
Kunigaikščio vaizdavimas ant monetų
Žygimantas Augustas ant grašio, XVI a.
Lietuva Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje
Po Liublino unijos (1569 m.), susijungus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų aprangai dar didesnę įtaką darė užsienio mados. Jos Lietuvą pasiekdavo tiek per Lenkiją, tiek per ATR bajorų išrinktus valdovus, kurių dauguma buvo iš užsienio. Pastarieji atsiveždavo ir savo kraštų madą.
Aleksandras Jogailaitis ir kailiniai
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, sėdintis soste, XVI a. pr.
XV a. pab. – XVI a. Lietuvos didieji kunigaikščiai dėvėjo drabužį, vadinamą šūba(arab. Jubba – drabužis ilgomis rankovėmis). Tai beveik visą kūną, nuo kaklo iki žemės, dengiantis drabužis, nešiojamas su kailiu vidinėje jo pusėje, o išorinė jo dalis dengiama brangiais audiniais (pavyzdžiui, gelumbe – vilnoniu audiniu). 1492–1506 m. Lietuvą valdžiusio didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio drabužių inventoriuje (turto sąraše) gausu įvairių kailinių pavyzdžių.
Žygimantas Senasis ir žmogaus figūra kvadrate
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, 1546. Dailininkas A. Jungholz
LDK valdovas Žygimantas Senasis gyveno laikotarpiu, kai buvo siekiama žmogaus figūrą įrėminti į kvadrato formą: viršutiniai vyro drabužiai buvo trumpinami (nesiekė žemės), išdidintos rankovės stipriai praplatindavo pečių juostą, tad apatinės ir viršutinės apdaro dalies ilgis būdavo beveik vienodas. Tokią valdovo aprangą atspindi skirtingais metais nutapyti jo portretai. Kaip įprasta Renesanso epochos pabaigoje, Žygimantas Senasis nešiojo plokščius galvos apdangalus, apavą su buka nosimi (tokia batų forma buvo vadinama „anties snapu“, „lokio letena“, „karvės snukiu“).
Žygimantas Augustas ir juodi drabužiai
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, apie 1553. Dailininkas L. Cranach the Younger
XVI a. antroje pusėje į Lietuvą atkeliavo nauja mada: buvo atsisakyta plačių apdarų, juos pakeitė dirbtinai sukietinti drabužiai. Metraštininkai rašė, kad Žygimantas Augustas tais laikais pamėgo juodus arba tamsius drabužius. Tai siejama su gedulu dėl mirusios žmonos Barboros Radvilaitės. Gali būti, kad tokį aprangos pasirinkimą lėmė ir juodų drabužių mada, atkeliavusi iš Ispanijos.
Steponas Batoras su delija
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras, 1583. Dailininkas M. Koberis. Kunigų misionierių istorinis muziejus Krokuvoje
XVI a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos Valstybės valdovu bajorai išrinko Transilvanijos (Vengrija) kunigaikštį Steponą Batorą. Jis iš Vengrijos į Lietuvą atsivežė turkišką madą: delijas (didelius apsiaustus su plačiomis rankovėmis) ir kopeniakus (trumpus plačius apsiaustus be apykaklės su trumpomis rankovėmis). Šie apsiaustai tapo populiarūs Lietuvoje ir papildė tradicinius vyrų apsiaustus – žiponus. XVI–XVII a. vyrams buvo būdinga nusiskusti plaukus.
Vladislovas Vaza su šarvais
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza, apie 1624. Dailininkas P. Paul Rubens
XVII a. Lietuvoje jau buvo prigijusios Rytų Europai būdingos mados. Lietuvą paveikė ir visoje Europoje paplitusi baroko mada, kuri susiformavo Prancūzijoje.
Vakarų Europos mados buvo populiarios įtakingiausiose ir turtingiausiose bajorų šeimose, vadinamose didikais (pavyzdžiui, Radvilų giminėje). XVII a. paveiksluose didikai vyrai dažnai vaizduojami su šarvais, nors šie jokios gynybinės funkcijos jau neatliko (bajorai taip pabrėždavo, kad jų protėviai buvo kariai, riteriai, o jie patys – didvyriai). Taigi XVII amžius Lietuvoje – kelių skirtingų madų laikotarpis.
Grizelda Vodinskytė-Sapiegienė ir marlotė
Grizelda Vodinskytė-Sapiegienė, apie 1631
Grizeldos Vodinskytės-Sapiegienės portrete matoma XVI a. II pusėje išpopuliarėjusia puošmena – gofruota (raukšlėta, banguota) mezginių apykakle. XVII a. turtingos moterys pamėgo puoštis masyviais papuošalais – perlais, segėmis.
XVII a. buvo populiarus drabužis, sudarytas iš dviejų suknelių. Apatinė – spalvinga, prašmatni, viršutinė – tamsi, dažniausiai dėvima kaip apsiaustas, vadinama marlote (pranc. martotte). Ant galvos dėvima puošni karūna, simbolizuojanti, kad moteris yra ištekėjusi.
Augustas II Vetinas su peruku, paltu
Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas II Vetinas, 1723. Dailininkas L. de Silvestre
XVIII a. į Lietuvą atkeliavo prancūziškos mados: apdaro, primenančio ilgą švarką arba paltą (pranc. habit), pudruotų perukų, kelnių – kiulotų, batelių su paaukštintais kulnais dėvėjimas. Kaip ir XVII a., portretuose vyrai vaizduojami su šarvais.
Šios naujos XVIII a. mados visoje visuomenėje neprigijo. Dalis LDK gyventojų nešiojo dar XVI a. pabaigoje paplitusią aprangą arba įvairių laikotarpių drabužių derinį (pavyzdžiui, peruką ir turkišką kostiumą).
Dvaro moterys ir jų mados
Tik dvi XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų žmonos buvo ne iš užsienio: vienos iš įtakingiausių Lietuvos giminių – Radvilų – atstovė Barbora Radvilaitė (ištekinta už Žygimanto Augusto) ir Žygimanto Augusto sesuo Ona Jogailaitė (ištekinta už Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro). Kitos valdovų žmonos buvo svetimšalės. Tai sudarė galimybę į Lietuvą atkeliauti naujoms, kitų valstybių mados idėjoms.
Bonos Sforca, apie 1557. Dailininkas Monogrammist PF
Daugiausia įtakos Lietuvos kultūrai turėjo Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina italė Bona Sforca.
Kaip ir jos vyro apranga, taip ir Bonos Sforcos jaunystės laikų apdaras jos figūrą padarė kvadrato formos (pūstos plačios rankovės, didelė drabužio apatinė dalis). XVI a. antroje pusėje valdovo dvare tapo įprasta nešioti iš vidaus sutvirtintą suknelę, sudarytą iš dviejų trikampių, sujungtų viršūnėmis. Tokia rūmų damos apranga būdavo išsiuvinėta įvairiais raštais.
Barbora Radvilaitė, apie 1551. Dailininkas L. Cranach the Younger
Renesanso laikotarpiu valdovų šeimos aprangai išleisdavo daug pinigų, nes tais laikais buvo keliami itin aukšti reikalavimai įvaizdžiui ir drabužių detalėms. Dvaruose paplito ispaniška mada – metalinis korsetas (apatinis moteriškas drabužis liemeniui ir klubams suveržti) ir platėjančių lankų sistema, padedanti tolygiai išskleisti sijoną.
Kristina Lenkevičiūtė-Jelenskienė, XVIII a.
XVIII a. kilmingos ir turtingesnės moterys dar nešiodavo ilgus (vientisus) drabužius (sukneles). Viršutinė jų dalis buvo susiaurinta, o apatinė – pūsta. Buvo populiaru naudoti makiažą, nešioti perukus.
