Kokie buvo XX a. I pusės Lietuvos herojai?
Spustelėk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui, Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Prisimink, kokią valstybės viziją aprašė signatarai:
Paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, signatarai pradėjo rūpintis šalies atstatymu, jos nepriklausomybės pripažinimu, kuris būtinas tautai, norinčiai gauti paramą, bendradarbiauti su kitomis tautomis. Politikai taip pat ieškojo piniginės ir kitokios paramos. Tačiau Lietuva vis dar buvo Vokietijos valdžioje, kuri ribojo Lietuvos tarybos ir Vyriausybės veiklos savarankiškumą, kontroliavo kraštą. Valstybės kūrėjai suprato, kad nepriklausomybę reikės ginti, bet okupacinėmis sąlygomis kariuomenę kurti buvo sudėtinga.
1918 m. lapkričio pradžioje baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Nors karą Vokietija pralaimėjo, nebuvo tikimasi, kad jos kariuomenė greitai paliks Lietuvos teritoriją, kurią užimti ketino Sovietų Rusija. Lapkričio 23 d. Krašto apsaugos ministerija įkūrė Apsaugos tarybą. Šis žingsnis laikomas Lietuvos kariuomenės įsteigimu, nors pirmieji savanoriai prisijungė jau anksčiau – jie saugojo Lietuvos Valstybės Tarybos pastatą Vilniuje.
Lietuvai dar nespėjus suformuoti stiprios kariuomenės (ją sudarė apie 100 karininkų ir karo valdininkų bei 50 karių savanorių), okupavusi Vokietijos kariuomenė pradėjo trauktis iš jos teritorijų, o link Lietuvos artėjo Raudonoji armija. Ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Lietuvos Vyriausybė turėjo skubiai organizuoti krašto gynybą.
1918 metų pabaigoje į Lietuvą įžengė Sovietų Rusijos (bolševikų) kariuomenė ir prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės karas. Bolševikai siekė prisijungti teritorijas, kurias anksčiau valdė Rusijos imperija.
Vilniuje tuo metu veikė ir karinė lenkų grupuotė, siekusi prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos. Mieste protestus organizavo ir priešiškumą nepriklausomos valstybės valdžiai demonstravo bolševikus palaikantys asmenys. Lietuvos Vyriausybė dar nebuvo suformavusi nepriklausomybei apginti pajėgios kariuomenės, trūko profesionalių karininkų, ginklų. Būtent todėl 1919 m. pradžioje nepriklausomos Lietuvos valdžia paliko Vilnių ir persikėlė į Kauną (šis miestas tapo laikinąją Lietuvos sostine). Vilnių užėmė Raudonoji armija.
Bolševikų valdoma Sovietų Rusijos kariuomenė užpuolė Lietuvą dar nepasirengusią – prastai ginkluoti ir neapmokyti kariai, savanoriai iškart turėjo eiti kautis, ginti šalį. Minėtini pirmieji žuvusieji nepriklausomybės gynėjai: kareivis Povilas Lukšys ir karininkas, pirmasis pulko vadas Antanas Juozapavičius.
1918–1920 m. reikėjo apginti nepriklausomybę – vyko Lietuvos nepriklausomybės karas (dar vadinamas Nepriklausomybės kovomis).
Pirmieji į Lietuvos teritoriją įsiveržė bolševikai. Netrukus besikuriančiai Lietuvos kariuomenei teko susidurti su naujais priešais. Lenkija siekė, kad Lietuva taptų jos teritorijos dalimi ir jau 1919 m. pavasarį savanoriams teko gintis nuo lenkų kariuomenės. Latvijos teritorijoje susibūrė rusų ir vokiečių kariai, vadovaujami generolo P. Bermonto-Avalovo ir vadinami bermontininkais. Jie siekė užimti Baltijos valstybes (Lietuvą, Latviją, Estiją). 1919 m. vasarą bermontininkai įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Taigi 1919 m. vienu metu Lietuvai reikėjo gintis trimis kryptimis. Nepriklausomybės kovos Lietuvos kariuomenei ir Vyriausybei buvo sėkmingos dėl jos herojų – pilietiškai aktyvių jos gyventojų.
Kariuomenei apmokyti ir vadovauti reikėjo profesionalių karininkų. Prie jų gretų jungėsi Rusijos imperijos karo mokyklas baigę, jos kariuomenėje profesionalais tapę karininkai lietuviai. Vienu tokiu tapo jos pirmasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Jo vadovaujama Lietuvos kariuomenė įveikė Lenkijos kariuomenę prie Giedraičių ir Širvintų.
Taip pat Nepriklausomybės kovų metu prie Lietuvos kariuomenės prisijungė ir karo mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) baigę ir / arba jos kariuomenėje tarnavę lietuviai. Minėtinas Steponas Darius, kuris per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo JAV kariuomenėje. 1920 m. S. Darius atvyko į Lietuvą ir tapo jos kariuomenės savanoriu.
Lietuvos kariuomenėje tarnavo ne tik kariai. Siekiant įveikti tris grėsmes vienu metu, labai svarbus buvo visuomenės įsitraukimas, šalies gyventojų piniginė ir natūrinė (produktais) parama kariuomenei, kuriai reikėjo ginklų, drabužių, maisto. Kovoje reikšminga buvo informacija apie priešo taktiką, kariuomenės sudėtį, ginklus. Tokį vaidmenį atliko Lietuvos žvalgyba. Jos heroje tapo ryšininkė Marcelė Kubiliūtė, kuri Nepriklausomybės kovų metu dirbo Vilniuje ir rinko informaciją apie Lenkijos kariuomenę.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Prancūzijoje britai rado savo nežinomo kareivio kūną ir palaidojo jį Jungtinėje Karalystėje. Taip kilo Nežinomo kareivio kapo, kaip žuvusiųjų atminimui skirtos vietos, idėja, kurią netrukus įgyvendino ir tokios šalys kaip Prancūzija, Belgija, Vokietija.
1921 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvo pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, kuriam akmenis Lietuvos gyventojai surinko ir suvežė iš Nepriklausomybės karo įvykių vietų. 1934 m. šalia paminklo buvo iškilmingai perlaidotas ir prezidento A. Smetonos trečio laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas nežinomas kareivis.
Antrosios sovietinės okupacijos metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje buvusių Nepriklausomybės kovų atminimo simbolių neliko – jie buvo sunaikinti; nežinomo kareivio palaikai – taip pat. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1990 m. atkuriamos kariuomenės savanoriai iš Giedraičių kapinių parvežė kito nežinomo kareivio palaikus ir juos palaidojo tame pačiame sodelyje. Šalia kapo buvo atstatytas ir paminklas žuvusiesiems už laisvę.
Lietuvos žmonės apgynė savo laisvę ir galėjo kurti savo valstybę – Pirmąją Lietuvos Respubliką (dar ją vadiname Tarpukario Lietuva). Lietuvos gyventojai turėjo aukštų žemės ūkio, jo produktų perdirbimo (pramonės), sporto ir kitų pasiekimų (nagrinėjome temoje Lietuvos Respublika 1918–1940 m.). Lietuva turėjo ypatingų aviacijos, kurioje dirbo Lietuvos kariuomenės savanoriai, pasiekimų.
Lietuvos kariuomenės savanoris, karo lakūnas ir lėktuvų konstruktorius generolas Antanas Gustaitis kūrė lietuviškus lėktuvus ANBO (Antanas Norėjo Būti Ore). Jo manymu, Lietuvai reikėjo pačiai gamintis lėktuvus, nes taip ir pigiau, ir patikimiau, nes karo atveju užsienio valstybės rūpinsis savo kariuomenės aprūpinimu. Lietuvoje kariuomenei aprūpinti buvo gaminami A. Gustaičio sukonstruoti ANBO, veikė karo aviacijos mokykla.
Tarpukariu Lietuvą garsino kariuomenės savanoris Steponas Darius. Jis kartu su kitu lakūnu Stasiu Girėnu rinko lėšas iš JAV lietuvių, kad įgyvendintų unikalų sumanymą, – nusipirktų lėktuvą ir perskristų Atlanto vandenyną (visas suplanuotas skrydis – Niujorkas–Kaunas). 1933 m. liepos mėnesį „Lituanica“ pakilo skrydžiui iš Niujorko. Perskridę Atlantą ir įveikę 7058 km atstumą, lakūnai Kauno nepasiekė – lėktuvas dėl neaiškių priežasčių sudužo (lėktuvas nukrito dabartinės Lenkijos teritorijoje).
1939–1945 metais vyko Antrasis pasaulinis karas (nagrinėjome temoje Antrasis pasaulinis karas Lietuvos vaikų istorijose), kurio metu iš Lietuvos gyventojų buvo atimta nepriklausomybė, o šalis patyrė net tris okupacijas: pirmąją sovietų, nacistinės Vokietijos ir antrąją sovietų.
Visų šių okupacijų metu prievartą, suvaržymus patyrė ne tik Lietuvos gyventojai lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Didžiausiais nusikaltimais žmoniškumui pasižymėjo naciai, vykdę Holokaustą (žydų genocidą). Deja, tarp žydų ir jų turto naikinimo prisidėjo ir Lietuvos gyventojai. Tuo pat metu buvo ir neabejingų žmonių, kurie elgėsi priešingai, – gelbėjo žydus. Jiems suteiktas garbės vardas – Pasaulio tautų teisuoliai. Pasaulinis Holokausto atminimo centras tokiais pripažinimo 924 Lietuvos gyventojus (2022 metų duomenys). 1967 m. pirmoji iš Lietuvos į sąrašą buvo įtraukta Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė. Ji buvo gavusi Žydų reikalų valdybos viršininko leidimą lankytis Vilniaus gete, kad surinktų iš bibliotekos knygas, nors tikroji jos veikla buvo pagalba žydams. Ji į getą įnešdavo įvairių naudingų daiktų, išnešdavo laiškus, knygų rankraščius. O. Šimaitė padėdavo žmonėms pabėgti iš geto, pasislėpti, gaudavo jiems netikrus asmens dokumentus, ieškodavo globėjų vaikams. 1944 m. okupacinė valdžia ją suėmė už pagalbą žydų mergaitei parūpinti dokumentus ir nuteisė mirti. O. Šimaitę išgelbėjo Vilniaus universiteto darbuotojai, surinkę pinigų ir papirkę Gestapo (nacistinės Vokietijos politinės policijos) pareigūnus. Prie žydų gelbėjimo taip pat prisidėjo ir Lietuvos nepriklausomybės karo herojė Marcelė Kubiliūtė.
Pažiūrėk interviu su Ona Šimaite, 1969 m.
Su kitais apdovanotaisiais žydų gelbėtojais gali susipažinti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus virtualioje parodoje čia.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kiti gyventojai būrėsi į partizanų, siekiančių valstybės nepriklausomybės atkūrimo, būrius. Prie partizanų judėjimo jungtis skatino ir Sovietų Sąjungos valdžios vykdomos represijos, Lietuvos gyventojų trėmimai (Lietuvos gyventojų genocidas). Ilgą laiką partizanai veikė atskirai, skirtingose Lietuvos vietovėse, neturėdami centrinės vadovybės.
1949 m. vasarį Jūros srities (Žemaitija) vadas gen. Jonas Žemaitis–Vytautas sukvietė visų apygardų vadus. Šiame suvažiavime vadai įsteigė vieningą partizanų organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Sudaryta LLKS taryba organizacijos vadovu (pirmininku) išrinko J. Žemaitį–Vytautą, jo pavaduotoju – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Abu vadai, kaip įprasta partizanams, buvo pristatomi slapyvardžiais (Jono Žemaičio slapyvardis – Vytautas, Adolfo Ramausko – Vanagas). 1949 m. vasario 16 d. LLKS taryba pateikė Deklaraciją, kurioje skelbė Sovietų Sąjungos okupaciją neteisėtą, Lietuvą – nepriklausoma valstybe, LLKS tarybą – vienintele teisėta Lietuvos valdžia. Ši Deklaracija dar vadinama Vasario 16-osios Deklaracija.
Partizaninis karas Lietuvoje tęsėsi nuo 1944 m. iki 1953 m. Šiame ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių. Visame pasipriešinime, įtraukiant ryšininkus, partizaninės spaudos leidėjus ir rėmėjus, dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos žmonių. Karui einant į pabaigą, sovietai suėmė LLKS vadovą J. Žemaitį-Vytautą. Karo metu žuvo apie 20 tūkst. ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, dalį jo dalyvių sovietų valdžia įkalino, ištrėmė, kankino. Nors LLKS karą su Sovietų Sąjunga pralaimėjo, tačiau aiškiai parodė pasauliui, kad Lietuvos gyventojai nenorėjo būti sovietų valdžioje.
