Krikščionybės raida Lietuvoje ir Europoje
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Šv. Brunonas – krikščionių misionierius, 1009 m. atvykęs į baltų žemes skleisti krikščionybės ir paskatinti pagoniškas baltų gentis krikštytis. Jo nužudymas lėmė tai, kad šaltiniuose buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. 1008 m. lankydamasis Rusioje, šv. Brunonas sužinojo apie baltų gentis, kurios iki tol nebuvo visuotinai žinomos Vakarų Europai. Šis misionierius atvyko į vieną iš baltų genčių ir pasiūlė genties vadui Netimerui krikštytis. Visgi pagoniškos gentys buvo priešiškai nusiteikusios krikščionybės atžvilgiu – dėl to Netimero brolis šv. Brunoną nužudė. Šis nužudymas aprašytas Kvedlinburgo analuose, tokiu būdu 1009 metais pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuose.
Mindaugas, kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, siekdamas įtvirtinti savo valdžią LDK, 1251 m. kartu su žmona Morta, sūnumis ir kitais didikais priėmė krikštą, ir LDK žengė pirmą žingsnį, kad būtų pripažinta lygiateise krikščioniškosios Vakarų Europos dalimi. Karalienės Mortos indėlis platinant krikščionybę ypatingai reikšmingas, yra teigiančių, kad ji aktyviai palaikė krikščionybės idėją ir skatino Mindaugą laikytis draugiško santykio su krikščionimis.
1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila kartu su Lenkijos didikais sudarė Krėvos sutartį, pagal kurią tapo Lenkijos karaliumi ir įsipareigojo pakrikštyti LDK bei ją prijungti prie Lenkijos Karalystės. 1387 m. LDK oficialiai pakrikštijama. Pradedamas visuotinis gyventojų krikštas, katalikybė oficialiai pakeičia senovės lietuvių tikėjimą (pagonybę).
Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas, dėl savo darbų pripažintas pirmuoju Lietuvos šventuoju. Jis yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Jogailos anūkas ir Kazimiero Jogailaičio sūnus, gyvenęs XV a. antroje pusėje. Šv. Kazimieras, tvirtai vadovavęsis krikščioniškomis vertybėmis, tokiomis kaip tikėjimas ir rūpestis dėl vargšų, iki šių dienų išlieka dvasingumo ir krikščionybės puoselėjimo pavyzdys. Vienas iš žymiausių šv. Kazimiero stebuklų yra jo pasirodymas mūšyje dėl Polocko XVI a. pr. Jis pasirodė kaip baltas raitelis, kuris nujojo tiesiai per patvinusią Dauguvos upę, o jį pasekusi LDK kariuomenė, sėkmingai persikėlusi per upę, įveikė rusų kariuomenę. 1602 m. Romos popiežius Kazimierą paskelbė šventuoju. Šiandien apie šv. Kazimierą kalbame retai, tačiau kiekvienais metais kovo pradžioje Vilniuje ir Kaune vyksta Kaziuko mugė, kurios metu galime sutikti ir „šv. Kazimierą“. Jo garbei šiandien yra pavadintos bažnyčios, jo atminimas išsaugotas miestų gatvių pavadinimuose, Vilniaus arkikatedroje yra jo vardo koplyčia.
Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – pirmoji spausdinta lietuviška knyga, išleista 1547 m. Karaliaučiuje. „Katekizmas“ yra glaustas krikščionybės pagrindų vadovas, M. Mažvydo leidinys atspindėjo protestantiškąją krikščionybės viziją. Pastaroji tikriausiai ir nulėmė, jog ši knyga buvo išspausdinta lietuvių kalba, nes protestantai aktyviai palaikė idėją, kad visi šventieji raštai ir mokymai turi būti supranti eiliniams tikintiesiems ir dėl to iš lotynų kalbos būtų verčiami į gimtąsias tikinčiųjų kalbas.
Katalikų Bažnyčios kronika – Lietuvos katalikų pogrindžio leidinys, leistas 1972–1989 m. Leidinyje buvo aprašomi faktai, liudijantys okupacinės sovietų valdžios vykdytą antibažnytinę politiką.
Milano ediktas – 313 m. paskelbtas dokumentas, pagal kurį Romos imperijoje pripažinta visų religijų lygybė. Iki šio edikto priėmimo Romos imperijoje buvo vykdomas krikščionių persekiojimas. Milano edikto paskelbimas lėmė tai, kad krikščionims buvo suteikta tikėjimo laisvė, panaikinti jų teisių apribojimai, grąžinti maldos namai, kurie anksčiau iš jų buvo atimti. Senosios religijos, tokios kaip pagonybė, taip pat buvo pripažįstamos. Priėmus Milano ediktą, Krikščionių Bažnyčiai buvo suteikta privilegijų, kurios pagerino jos politinę padėtį ir lėmė krikščionybės, kaip valstybinės religijos, statuso susiformavimą.
Didžioji schizma (arba krikščionybės skilimas) į stačiatikybę ir katalikybę. Nors tuometinis popiežius Leonas IX stengėsi spręsti Rytų ir Vakarų Bažnyčių nesutarimus, siuntė pasiuntinius į Bizantiją. Visgi susitarti jam nepavyko, todėl 1054 m. įvyko Didžioji schizma. XI a. įvykęs krikščionių bažnyčios skilimas tapo istorinių įvykių priežastis skirtingoms krikščioniškosioms tradicijoms formuotis, kilo nesutarimų tarp šalių, netgi karų.
Renesansas (liet. „atgimimas“) – Europos kultūros istorijos epocha, kurios svarbūs bruožai buvo pasaulietiškosios kultūros plėtra ir mažėjanti bažnyčios įtaka visuomenės gyvenimui.
Johano Gutenbergo spausdinimo mašinos išradimas lėmė krikščioniškosios spaudos plėtrą. Knygas spausdinti tapo lengviau, jos atpigo ir tapo prieinamos didesnei visuomenės daliai. Žymiausias J. Gutenbergo darbas Biblija buvo išleista dviem tomais (1282 puslapiai), tekstas buvo surinktas dviem skiltimis po 42 eilutes.
„Reformacija“ (lot. reformatio „pertvarkymas“) – XVI a. Vakarų krikščionių religinis judėjimas, kuriuo buvo siekiama atlikti tam tikras reformas Katalikų Bažnyčioje. Reformacijos pradininkas laikomas Martynas Liuteris (Martin Luther), prie Vitenbergo katedros durų prikalęs 95 tezes, kuriose kritikavo Katalikų Bažnyčią ir pasisakė prieš indulgencijų pardavinėjimą. Reformacijos judėjimas lėmė protestantizmo (ir jo šakų: liuteronybės, kalvinizmo bei anglikonybės) atsiradimą.
Jonas Paulius II (tikrasis vardas Karolis Juzefas Voityla, lenk. Karol Józef Wojtyła) – popiežius, išrinktas 1978 m. Jonas Paulius II atliko reikšmingų reformų Romos kurijoje (pagrindinėje Katalikų Bažnyčios įstaigoje), pakviesdamas į ją dirbti įvairių tautų ir rasių atstovų, atsisakęs dalies nuo Viduramžių pagarbos popiežiui ritualų, daręs didelę įtaką demokratinių idėjų sklaidai pasaulyje ir komunistinės sistemos žlugimui Rytų Europoje.
