Lietuva baltų kultūrų laikotarpiu
Į naujojo akmens amžiaus (neolito) žmonių gyvenamą teritoriją apie 3000 m. pr. Kr. iš Eurazijos stepių atsikraustė indoeuropiečiai. Pirmoji banga Rytų Baltijos regioną pasiekė apie 3000–2500 m. pr. Kr. Juos archeologai atpažįsta iš gyvenvietėse randamų rutulinių amforų. Antroji indoeuropiečių banga atsirito apie 2500 m. pr. Kr. Juos archeologai atpažįsta iš virvelės ornamentu puoštos keramikos ir laivinių kovos kirvių radinių gyvenvietėse ir kapuose.
Atklydusios gentys buvo gausios, gerai ginkluotos ir karingos. Indoeuropiečiai apsigyveno dabartinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose, pasiekė Suomiją. Senieji krašto gyventojai ir indoeuropiečiai, gyvendami kartu, perėmė vieni kitų papročius. Taip susiformavo pirmoji baltiška kultūra.
Pirmoji baltiška kultūra datuojama 2170–1750 m pr. Kr. Lietuvoje pirmosios baltų kultūros žmonės gyveno prie Baltijos jūros. Tą rodo archeologės Rimutės Rimantienės radiniai Šventojoje, Kuršių nerijoje, taip pat radiniai Žemaičių aukštumoje bei prie aukštų Nemuno ir Neries krantų. Pirmoji baltiška kultūra susiformavo žalvario (bronzos) amžiuje, sąveikaujant senųjų ir naujųjų gyventojų kultūroms. Taip 2000 m. pr. Kr. susidarė baltiški vietovardžiai.
1000 m. pr. Kr.
Pirmosios baltiškos kultūros žmonės žiedė amforos formos indus, gyveno marių pakrantėse ir Baltijos jūros įlankose, stulpelinės konstrukcijos pastatuose su įrengtu židiniu. Vertėsi žvejyba, medžiokle, žemdirbyste, gyvulininkyste, rinko gintarą. Rastą gintarą keitė į naminius gyvulius, javus. Mirusiuosius laidojo pastatų viduje arba po pilkapių sampilais.
1750 m. pr. Kr. pirmoji baltiška kultūra išnyksta, nepalikdama aiškių, atsekamų pėdsakų kitose baltų kultūrose.
Aiškindamiesi, kaip susiformavo baltai, archeologai sutaria, kad šiame procese dalyvavo karingieji indoeuropiečiai, atnešę naująją kultūrą, ir vietos gyventojai – autochtonai. Į Rytų Baltijos regioną atsikraustę indoeuropiečiai atnešė naują – patriarchalinę – visuomenės sistemą, naujų dievų. Baltų gyvenami plotai apėmė plotą nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose.
Bronzos amžiuje (1800 m. pr. Kr.–550 m. pr. Kr.) išsiskiria rytų ir vakarų baltai. Šie skirtumai išlieka iki pat Lietuvos valstybės susidarymo. 1200 m. pr. Kr. didelė gyventojų dalis apsigyvena piliakalniuose. Dažniausiai tam pasirenkama aukšta kalva, kurią iš kelių pusių saugos gamtinės kliūtys – ežerai, upių santakos.
Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusius baltus Antikos autoriai vadino aisčiais (lot. Aestiorum). Pirmą kartą aisčiai paminėti Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito. Jis rašo:
„Dešiniajame Svebų (Baltijos) jūros krante jūra plauna aisčių gentis. Aisčiai garbina dievų motiną. Kaip prietaringumo ženklą nešioja šernų pavidalo statulėles. Jos naudojamos vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net tarp priešų. Retai naudojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau negu tingūs germanai. Ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina „glesum“.
Antrasis aisčius paminėjo romėnų rašytojas ir diplomatas Flavijus Magnas Aurelijus Kasiodoras Teodoriko valstybės dokumentų, laiškų ir raštų rinkinyje „Variae epistolae“. Jame yra (523–526 m.) rašytas Teodoriko vardu laiškas aisčiams. Jame teigiama:
„Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti, kad gyvendami Okeano pakraštyje, būtumėte susijungę su mumis širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius. Taigi dažniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas (jums) turėtų būti malonu.“
Trečiasis taikingus aisčius VI a. paminėjo „Gotų istorijos“ autorius, gotų istorikas ir Romos valdininkas Jordanas. Jis rašo:
„<…> Po jų Okeano pakrantėje gyvena aisčiai, labai taikinga gentis. <…> Aisčių gentį, gyvenusią prie labai ilgos germanų Okeano pakrantės, Hermanarikas taip pat pavergė savo sumanumu ir narsa valdė visas Skitijos ir Germanijos tautas tarsi savo nuosavybę. <…>“
Vakarų ir rytų baltų kultūros I–IV a. ėmė kisti. Kūrėsi naujos gyvenvietės, radosi naujų papročių, klostėsi ryšiai tarp baltų kultūrų. Didžiausią postūmį pokyčiams davė vietinės balų rūdos geležies ir plieno gamybos technologijos įdiegimas. Geležies naudojimas buityje, ūkyje ir karyboje paveikė visas baltų gyvenimo sritis. Pirmiausia – žemdirbystę, nes geležiniu noragu buvo galima geriau išdirbti žemę, o kirviu – kirsti mišką. Vėliau – gyvulininkystę, nes geležiniu dalgiu ir pusdalgiu lengviau buvo paruošti pašarą gyvuliams. Geležiniai darbo įrankiai padėjo pasistatyti tvirtesnius ir šiltesnius namus. Geležies atsiradimas paskatino baltų genčių vidaus mainus, prekybą su tolimesniais kraštais. Vakarų baltai prekiavo su Antikos pasauliu, plėtė savo akiratį ir patys tapo jų pažinimo dalis.
I a. baltai nebedegino mirusiųjų, laidojo juos mediniuose karstuose. Į kapus dėjo turtingų įkapių – ginklų, darbo įrankių, papuošalų, buities reikmenų. Pagal laidojimo paminklus Lietuvoje išskiriamos kultūros, iš kurių V–IX a. išaugo pagrindinės baltų gentys – kuršiai, žiemgaliai, skalviai, lamatiečiai, sėliai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai, jotvingiai (sūduviai). Vakarų baltų gentį – prūsus (žr. žemėlapį), jų gyvenimo būdą ir papročius IX a. aprašė anglosaksų jūrininkas, keliautojas Vulfstanas.
Kuršiai, žiemgaliai, skalviai, lamatiečiai, sėliai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai, jotvingiai (sūduviai) V–IX a. išgyveno naujo ūkinio gyvenimo laikotarpį. Įvyksta žymių pokyčių įrengiant piliakalnius, pakinta jų funkcijos. Gyventojai perstatė senus ir įrenginėjo naujus piliakalnius, aukštino pylimus, stiprindami juos akmenimis ir moliu, gilino griovius. Ant pylimų statė tvirtas sienas, jos tapo ir gynybinėmis sienomis. Piliakalnio aikštės pakraščiuose esantys pastatai buvo pritaikyti slėptis žmonėms ir gyvuliams užpuolimų atveju. Jų prireikė dėl genčių tarpusavio susidūrimų, vikingų įsiveržimų. Piliakalniai atliko ne tik gynybinę, bet bendruomenės susibūrimų vietos, turto apsaugos funkciją.
Keitėsi ir Lietuvos baltų visuomenės organizacija. Įsivyrauja paprotinė teisė, paveldėjimo teisė pagal tėvo liniją. Joje aukščiausia valdžia tenka bendruomenės susirinkimui. Jame renkami kunigaikščiai, kariaunos vadai, vyresnieji. Tą rodo rasti to laikotarpio kunigaikščių kapai.
Lietuvos vardas lotynų kalba „Lituae“ (vardininko linksnis būtų „Litua“) buvo paminėtas Kvedlinburgo analuose 1009 metais, aprašant Šv. Brunono mirtį. Juose rašoma:
Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo vienuolystės metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas su aštuoniolika saviškių kovo devintą dieną iškeliavo į dangų.
Kalbininkai ir istorikai mano, kad Kvedlinburgo analų autorius šį vardą perėmė iš slavų kalbų, nes tekste pateikiamą forma reikia skaityti „Litva“. Lietuvos vardas, užrašytas įvairiomis formomis, dažnai minimas istoriniuose šaltiniuose.
Kalbininkai nustatė, kad tautovardis (etnonimas) radosi iš krašto vardo, o pastarasis iš vandenvardžio, todėl manoma, kad Lietuvos pavadinimas kilo iš upės Lietauka – dešiniojo Neries intako. Lietuva iš pradžių buvo vadinamos ne visos žemės, o tik jų dalis.
IX–XIII a. baltų gentys ėmė jungtis į žemes. XIII a. buvo žinoma keliolika baltų žemių, tarp jų – Lietuva, Nalšia, Upytė, Dainava, Deltuva ir kitos. Žemėms vadovavo kunigaikščiai. Jie valdė keliolika lauko bendruomenių, turėjo kariauną. Kunigaikščiai plėtė savo valdas prisijungdami kaimyninių genčių žemes. Jas sudarė 10–20 piliakalnių su 30–50 gyvenviečių. Žemių centre stovėjo pilis. Piliakalniai, turintys pilį, tapo Lietuvos administraciniais ir politiniais centrais. Žemėse pilis ir dalį kaimų valdė kilmingieji – bajorai. Kita dalis kaimų priklausė laisviesiems žemdirbiams, turėjusiems savo ūkius. Jie buvo vadinami laukais. Laukai vėliau virto valsčiais, o jų gyventojai – valstiečiais.
IX–XIII a. baltų žemes puldinėjo kaimyninės tautos. Tai skatino tobulinti ginkluotę, įtvirtinti pilis, sudaryti taikos sutartis su kaimyninėmis šalimis.
![Ištrauka iš 1219 m. taikos sutarties su Haličo-Volynės kunigaikščiais
„Dievui liepus, lietuvių kunigaikščiai atsiuntė [pasiuntinius] pas didžiąją kunigaikštienę Romanovienę ir Danielių, ir Vasilką, dovanodami taiką. Lietuvių kunigaikščių vardai: šie vyriausieji – Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila: o žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas: o Ruškaičiai – Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Višlius: Kintenis, Plikienė: o tai Bulevičiai – Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Gedvilą ir Sprudeikį: o Deltuvos kunigaikščių vardai – Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Lygeikis. Šie visi kunigaikščiai suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Vasilkui ir žemė buvo rami.“](https://ltist5-6.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/10.2-2.jpg)
