Lietuva XVIII a. pabaigoje
XVIII a. antroje pusėje Abiejų Tautų Respublika, gyvavusi nuo 1569 m. Liublino unijos, visiškai nusilpo. Valstybė iro. Bajorija vengė atlikti karinę tarnybą, atskiros bajorų giminės tarpusavyje kovojo dėl žemės valdų ir galimybės užimti aukštus politinius postus. Valdovo valdžia buvo silpna, soste dažnai sėdėjo svetimšaliai, kuriems nelabai rūpėjo valstybės reikalai. Kitoms Europos šalims atsisakant baudžiavos, ATR nesiėmė iniciatyvos ją naikinti, todėl ūkio raida buvo lėta. Kaimyninės šalys, ypač Rusija, nuolat kišosi į vidaus reikalus, silpnindamos seimų darbą, skatindamos bajorų tarpusavio nesantaiką.
Spustelėk aktyvią ikonėlę ir sužinok daugiau informacijos.
ATR žlugimo priežastys
1772 m. Prūsija, Austrija ir Rusija įvykdė I ATR padalijimą, sumažindamos jos teritoriją trečdaliu. Padalijimo iniciatorė buvo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Valstybę jau buvo sunku išgelbėti naujais įstatymais ir reformomis. Paskutinis mėginimas ją išsaugoti – ginkluotas Lenkijos ir LDK bajorų sukilimas prieš Rusiją 1794 m., kuris buvo numalšintas, o trečiuoju padalijimu valstybė galutinai išnyko iš Europos politinio žemėlapio.
1794 m. Lenkijos ir Lietuvos bajorai, vadovaujami Tado Kosciuškos, sukėlė didžiulį ginkluotą sukilimą prieš Rusiją. Sukilimas prasidėjo Lenkijoje ir greitai persimetė į Lietuvą. T. Kosciuška paskelbė savo garsųjį manifestą, suteikiantį valstiečiams asmens laisvę, teisę į jų dirbamą žemę. Tai į sukilimą patraukė daugybę valstiečių, bet tarp bajorų kilo nepasitenkinimas. Kosciuška savo atsišaukimais į lietuvių liaudį prabilo lietuviškai. 1794-ųjų balandį prieš Rusijos imperiją sukilę lietuviai išvadavo Vilnių, įsteigė savo vyriausybę – Lietuvos Tautos Aukščiausiąją Tarybą, iš bajorų, miestiečių, valstiečių subūrė karinius dalinius ir iki rudens atkakliai gynė savo žemę ir laisvę nuo daug gausesnių Rusijos ir Prūsijos kariuomenių. Nors sukilėliams sekėsi kautynėse ties Raclavicais prie Krokuvos, Varšuvoje ir Vilniuje, Kosciuškos sukilimas dėl įvairių priežasčių vis dėlto buvo gan greitai numalšintas bendromis rusų ir prūsų kariuomenių pastangomis. Po vieno mūšio sužeistas Kosciuška pateko į nelaisvę. Po sukilimo 1795 m. įvykdytas trečias Lietuvos ir Lenkijos padalijimas.
Tadas Kosciuška (1746–1817 m.) – karo vadas ir politikas, humaniškų teisių saugotojas, kovojęs už amerikiečių, lietuvių bei lenkų tautų laisves, siekęs pasaulyje įgyvendinti Apšvietos keltus žmonių laisvės ir lygybės principus. Buvo gudų kilmės Lietuvos bajoras, laikęs save lietuviu. Baigė karininkų mokyklą Varšuvoje, o vėliau karo mokslų mokėsi Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Baigęs karo mokslus, 1774 m. grįžo į Lietuvą, įgijęs artilerijos kapitono laipsnį. 1776–1783 m. kaip savanoris dalyvavo kovose už JAV nepriklausomybę, praktikoje panaudojo savo talentą bei karinį išsimokslinimą, tapo JAV nepriklausomybės karų didvyriu. Kosciuška už savo nuopelnus JAV 1783 m. buvo apdovanotas vieša valstybės padėka, pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu, žemėmis ir didele metine pensija. JAV nepriklausomybės deklaracijos autorius ir vėlesnis prezidentas T. Džefersonas apie jį atsiliepė taip: „Tai yra tyriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus, ne tik išrinktųjų saujelę.“
