Lietuviško rašto atsiradimas. Knygos ir rašto Lietuvos istorijoje asmenybės
Pranciškus Skorina (~1490–1541 m.)
Rusėnų kilmės Pranciškus Skorina buvo knygų spausdinimo LDK pradininkas. Jis studijavo Krokuvos, Paduvos universitetuose. 1517 m. Prahoje įkūrė spaustuvę, kurioje išspausdino „Psalmyną“ ir 22 Senojo Testamento knygas. Sugrįžęs į LDK Pr. Skorina atsigabeno spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargų ir 1522 m. Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę.
Tais pačiais metais spaustuvėje rusėnų kalba jis išleido „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi. Tai pirmoji spausdinta knyga LDK teritorijoje. O 1525 m. šioje spaustuvėje išspausdino „Apaštalą“. 1530 m. Vilnių nusiaubė gaisras, kurio metu spaustuvė buvo sunaikinta. Dėl šios priežasties Pr. Skorina išvyko į Karaliaučių. Šiais laikais Pr. Skorina yra laikomas senosios baltarusių literatūros kūrėju.
Martynas Mažvydas (~1510–1563 m.)
Martynas Mažvydas laikomas lietuvių raštijos pradininku. Martynas Mažvydas išpažino liuteronybę (XVI a. pr. susidariusią naują krikščionybės šaką). Dėl religinių persekiojimų jis buvo priverstas iš LDK pasitraukti į Prūsiją. Prūsija susikūrė 1525 m., kai Vokiečių ordino vadovas Albrechtas perėjo į liuteronybės tikėjimą ir Vokiečių ordino vietoje įkūrė pasaulietinę (nuo popiežiaus nepriklausančią) Prūsijos valstybę, kurioje įsivyravo liuteronų tikėjimas.
Martynas Mažvydas baigė Karaliaučiaus universitetą. Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui parėmus, M. Mažvydas 1547 m. Prūsijos dalyje, gausiai apgyvendintoje lietuvių, – vadinamojoje Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiaus mieste, parengė ir gotiškais rašmenimis išspausdino pirmąją lietuvišką knygą – „Katekizmą“. Originalus knygos pavadinimas buvo „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo, rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos.“ Katekizme esanti eiliuotoji prakalba – tai pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. M. Mažvydo „Katekizmas“ buvo išleistas anonimiškai, o autoriaus vardas ir pavardė užšifruotas prakalboje sukurtame akrostiche.
Motiejus Strijkovskis (~ 1547–1593 m.)
Lenkų kilmės LDK istorikas, poetas M. Strijkovskis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lenkų kalba „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, kuri 1582 m. buvo išspausdinta Karaliaučiuje. Joje autorius gynė LDK politinį savarankiškumą. Be kitų kūrinių M. Strijkovskis 1577 m. parašė eiliuotą kroniką „Apie šauniosios lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią“. Šis istorinis veikalas pirmą kartą teigė lietuvių kalbos viešojo vartojimo būtinybę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Savo darbuose M. Strijkovskis priekaištavo lietuvių bajorams dėl tautinės ištikimybės stygiaus.
Mikalojus Daukša (~ 1538–1613 m.)
Lietuvis Mikalojus Daukša iš lenkų kalbos išvertė ir 1595 m. išleido katalikų katekizmą. Tai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – Vilniuje. Taip pat M. Daukša 1599 m. iš lenkų kalbos išvertė J. Vujeko „Mažąją postilę“. Šios, taip pat Vilniuje išleistos, postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“, parašytoje lenkų kalba, M. Daukša gynė gimtosios lietuvių kalbos teises, smerkė lietuvių bajorijos nutautėjimą, siekė Lietuvos savarankiškumo ir stiprinimo.
Simonas Daukantas (1793–1864 m.)
Lietuvis Simonas Daukantas buvo istorikas, lietuvių tautinio atgimimo žadintojas. Jis pirmasis lietuvių kalba parašė Lietuvos istoriją – „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. 1822 m. S. Daukantas taip pat parašė šias knygas: „Būdas lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Savo svarbiausiu uždaviniu S. Daukantas laikė lietuvių tautos istorijos šaltinių paiešką, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai. Jis kėlė lietuvių tautos savigarbą, savo vertės suvokimą.
