Lietuvos didikų dvarai
Dvaras – tai ne tik prabangus gyvenamasis namas. Tai vietovės politinis, kultūrinis, ūkio ir pramonės centras. Dvarininkais pamažu tapdavo žmonės, kurie turėjo ir išsaugodavo vis daugiau žemės. Būtent žemė ilgą laiką buvo vertinama kaip didžiausias turtas. Turtingi dvarininkai pajėgė išlaikyti savo sklypus, nuomojo žemę, rinko mokesčius ar turėjo baudžiauninkų, galėjo dalyvauti valstybės valdyme, didinti savo galias.
Dvarai Lietuvoje formavosi XIV–XV a., o dvaro, kaip atskiros nuo baudžiauninkų sodybos, terminas galiausiai susiformavo XVI a. Dvarai buvo svarbūs ne tik kaip valdovų ar ūkio vienetas, bet ir kaip gyvenamosios ar darbo vietos žmonėms, kurie čia gyveno ir dirbo. Anksčiausiai Lietuvoje (dar XIV a.) pradėjo kurtis bažnytiniai dvarai. Pastarųjų galią pasauliečių dvarai pasiekė tik po šimtmečio. Bažnytiniai dvarai nesiskyrė nuo pasaulietinių, tik valstiečiai, dirbantys juose, buvo vadinami bažnytiniais. Bendrąja prasme dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama žemė. Valstiečiai dirbdavo pono žemę mainais už galimybę čia išlaikyti save ir savo šeimą. Daugiausia dvarai statyti kaimiškose vietovėse, bet jų galėjo rastis ir miestų teritorijose.
Net iki XVIII–XIX a. Lietuvos architektūrai būdinga dominuojanti statyba iš medžio. Dažnai mediniai buvo ir dvarai – juos pasistatyti buvo pigiau, greičiau. Visgi svarbiausia priežastis, kodėl žmonės statėsi medinius gyvenamuosius namus, tai nuostata, kad tokiuose namuose gyventi sveikiau. Taip pat ilgai buvo nežinomos šildymo technologijos. Dideliuose mūriniuose dvaruose neretai buvo šalta dėl prastai įrengtų krosnių. Mūriniai rūmai išpopuliarėjo XVII–XVIII a.
Skaičiuojama, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 3500 dvarų sodybų. Šiuo metu išlikę apie 600. Susipažinkite su Lietuvos dvarų žemėlapiu čia. Didelę įtaką dvarų išnykimui, žinoma, turėjo laikas, vykę karai, neišgalėjimas dvarų remontuoti, besikeičianti politinė situacija šalyje. Dvarų Lietuvoje padaugėjo po 1557 m. vykdytos Valakų reformos, pagal kurią nurodyta dvarus steigti visuose valsčiuose. Daug bajorų gyveno bajorkaimiuose, kiti paprastai turėjo įvairaus dydžio dvarų (ilgainiui atsirado ir bežemių).
ATR (Abiejų Tautų Respublika) neretai buvo vadinama bajorų respublika. Bajorai, gyvenantys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (kuri buvo ATR sudedamoji dalis kartu su Lenkijos karalyste), sudarė net 7–8 % šalies gyventojų. Tai neįtikimai didelis skaičius, palyginus su Vakarų šalių bajorijos statistika. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tuo metu bajorai sudarė tik apie 2 % gyventojų.
Iš tiesų, bajorai turėjo daug politinių teisių ir laisvių. Jie ne tik kūrė modernius dvarus, bet ir modernius įstatymus (pavyzdžiui, Lietuvos statutai, kuriais buvo ginamos šalies gyventojų laisvės ir teisės). Vis dėlto būta ir tokių vargingų bajorų, kurie, norėdami išsilaikyti, turėdavo savo žemę dirbti patys. Kartais bajorai prarasdavo ir ją, tuomet pašiepiant jie vadinti plikbajoriais. Žinoma, tokie bajorai didesnės įtakos valstybės valdymui neturėjo. Nepaisant finansinės padėties, dažnas jų piktindavosi, jei į jį nebuvo kreipiamasi pagarbiai, vadinant bajoru.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, XVI–XVIII a. kūrėsi dideli ir vidutiniai dvarai, kuriuose išliko ar net padidėjo pačių dvarų dirbamos žemės plotai, įsigalėjo lažinė ūkio sistema. 1861 m. caro nurodymu panaikinus baudžiavą, kaimas atsiskyrė nuo dvaro, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu.
Dvarą sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli palivarkai, dvarų pramonės įmonės ir žemvaldžiui priklausantys valstiečių kaimai (kartais ir miesteliai).
Pagrindiniai Verkių dvaro statiniai: vyskupo I. Masalskio rūmai ir dvi oficinos. Rūmų plano kairėje vaizduojamas pagrindinis reprezendacinis kiemas, už jo buvo taisyklingos formos gėlynas. Dvare nebuvo kuriamas parkas, bet kairėje pusėje nuo pagrindinės rūmų alėjos buvo sodas su ledaine ir oranžerija.
Verkių vietovė jau buvo žinoma nuo XIV a., mediniai dvaro rūmai čia stovėjo XVI a.
XVIII a. pab. (1781 m.) Laurynas Gucevičius suprojektavo Verkių dvarą. Projekte siekta, kad dvaro pastatas būtų dominuojantis aplinkoje, bet kartu išlaikytų ryšį su gamta. Dvaras tuo metu priklausė valstybės veikėjui, švietėjui Ignotui Masalskiui.
Rūmų pirmame aukšte – vestibiulis, į parką kyšanti salė, dvi mažesnės šoninės salės ir keturiolika įvairaus dydžio kambarių. Antro aukšto centre – teatro salė, rytinėje dvaro dalyje – koplyčia, vakarinėje – iždinė.
Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, kuris remiasi senovės Graikijos ir Romos imperijos architektūra. Ūkiniams pastatams daugiausia būdingas liaudies menas. Nors kai kurie iš šio vertingo ansamblio elementų išliko, dauguma centrinių rūmų nugriauti arba perstatyti, paliekant tik rūsius su skliautuotomis lubomis.
Apie 1842 m., keičiantis šeimininkams, centriniai rūmai buvo nugriauti.
Verkių dvaro sodyba šiuo metu apima įvairius pastatus, tarp kurių yra vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, arklidės, ledainė, sargo namelis, oranžerijos, vandens malūnai, vila, kluonas, karvidė, buvusių rūmų rūsiai, senasis paštas, taip pat tarnautojų, arklininko, urėdo, malūnininko ir stalių namai. Čia taip pat yra administracinis pastatas, katilinė, vandens bokštas, fontanas, apšvietimo stulpai, altanų liekanos ir tvoros fragmentai su vartais.
Radvilų giminė
Bene garsiausia Lietuvoje – Radvilų giminė, vienintelė Lietuvoje turėjusi Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. 1547 m. gautas titulas – didžiulė ir užtarnauta garbė. Radvilos valdė daugiau nei 2000 dvarų (tik maža jų dalis dabartinės Lietuvos teritorijoje, dauguma Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje), turėjo 23 pilis, jiems priklausė 426 miestai ir miesteliai, 10053 kaimai. Giminė ilgus metus užėmė svarbiausius LDK politinius postus. Biržų pilis, kitaip vadinama Radvilų pilimi, yra svarbus šios giminės paveldas. Ji buvo pastatyta XV a., o vėliau pertvarkyta ir atnaujinta, todėl tapo vienu iš geriausiai išlikusių gotikinių pastatų Lietuvoje. Vilniaus pilis, Radvilų rūmų kompleksas Vilniuje, yra svarbus šios giminės paveldas, atlikęs įvairias politines ir kultūrines funkcijas per daugelį amžių, liudijantis apie Radvilų giminės įtaką Vilniaus mieste. Dubingių dvaras, esantis Šiaulių rajone, taip pat yra reikšmingas Radvilų giminės turtas, kur vykdavo įvairūs renginiai ir kur buvo svarbi giminės gyvenamoji, veiklos vieta, atspindinti jos įtaką provincijoje.
Tiškevičių giminė
LDK iškilo XVI a. Politinė jų galia išaugo XVII a., o bene turtingiausia gimine Lietuvos teritorijoje jie tapo XIX a., kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo paskirstyta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos 1795 m. Tiškevičių giminė turėjo kelis reikšmingus dvarus ir pilis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jų svarbiausi paveldai apėmė Palangos dvarą, Žemaičių Naumiestyje (dabar Žemaičių Kalvarija) esantį dvarą, Raudondvario (vadinamo Lietuvos Versalio) dvarą. Šie dvarai ne tik buvo giminės rezidencijos, bet ir veikė kaip ekonominiai ir kultūriniai centrai, kur vyko įvairios veiklos nuo žemės ūkio iki meno ir kultūros rėmimo. Palangos dvaro teritorija apėmė ne tik rūmus, bet ir parką, kuris tapo vienu iš žinomiausių Lietuvos parkų.
Dvaras – tai ne tik pastatas ir aplink jį esanti dirbama žemė. Dvarai savo regionuose skleidė kultūrą, meną. Čia atsispindėjo naujausios architektūros, interjero naujienos. Turtingųjų bajorų dvaruose buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, veikė muzikos kapelos arba muzikantų grupės, ansambliai, teatrai, spaustuvės, ginklų arsenalai. Dvarininkai buvo reikšmingų architektūros ansamblių užsakovai, literatūros ir dailės kūrinių mecenatai – rėmėjai.
Šiais laikais XVI a. ir vėlesnių amžių bajorai dažnai nuvertinami kaip atskira visuomenės grupė, neturinti gilesnio ryšio su Lietuvos kultūra, nes jie retai kada kalbėdavo lietuviškai. Nepaisant to, šio laikotarpio visuomenės negalime aklai lyginti su šiuolaikine Lietuva, o kalbos – su taisyklinga lietuvių kalba. Tiek Viduramžiais, tiek ir ATR laikais Lietuvos valstybė buvo itin tolerantiška kalboms, religijoms, skirtumams. Kokia kalba kalbėti bajorams taip pat buvo jų apsisprendimo teisė ir laisvė, ir tai nesumažino ryšio su savo kraštu.
Dvaruose buvo rengiami klasikinės muzikos vakarai, koncertai. Dvarininkams mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu buvo kone būtina. Mokslas, galimybė studijuoti universitete, kelionės į užsienį pildė dvarininkų bibliotekas. Žinios, saugomos knygose, plito tarp dvarų sienų. Dvarininkai ne tik skaitė (kas
XVI–XVIII a. nebuvo dažnas reiškinys valstiečiui), bet ir mokėjo po keletą užsienio kalbų, tapė, jodinėjo, muzikavo. Kitaip nei didesnė visuomenės dalis, dvarininkai turėjo daugiau laiko ir lėšų laisvalaikiui, brangioms pramogoms, kelionėms, išvykoms. Taigi dvaruose buvo kaupiamos didžiulės knygų, meno dirbinių kolekcijos.
Dvarininkai domėjosi įvairiomis mokslo sritimis. Viena iš jų – botanika – mokslas apie augalus. Ne visi renkami augalų pavyzdžiai galėjo augti Lietuvoje, todėl buvo statomos oranžerijos. Taip net ir šaltą žiemą buvo galima išvysti žydinčių gėlių, ragauti egzotinių vaisių. Tokius statinius išlaikyti brangu, reikėjo krosnių, kurios patalpoje nuolat palaikytų gan aukštą temperatūrą, tad oranžerijos būdavo įrengiamos ne kiekviename dvare. Oranžerijos ir botanikos sodai paryškindavo dvaro sodybos savitumą, didino jo kultūrinę vertę. Seniausia Lietuvoje – Liubavo dvaro – oranžerija buvo įkurta XVI a. Manoma, kad čia galėjo augti apie 150 skirtingų augalų rūšių.
Dvaruose buvo kuriami ir parkai. Jie skirti ne tik poilsiui ir bendravimui, bet ir formuoti tarpusavyje derančias želdynų ir augalų, vandens telkinių erdves. Dvarininkų smalsumas į Lietuvą „atvežė“ įvairių augalų veislių, buvo išvedamos naujos, stebimas jų atsparumas. Domimasi augalininkyste, kuri davė naudos bei pelno ir žemės ūkyje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų (Pacų, Radvilų, Sapiegų, Oginskių ir kt.) didžiausi dvarai ir jų kompleksai buvo dabartinės Baltarusijos (Kleckas, Maladečina, Myrius, Nesvyžius ir kt.), taip pat Lenkijos (Suražas, Tykocinas) teritorijose. Bėgant laikui ir keičiantis politinėms bei ekonominėms santvarkoms, dalis dvarų prarado savo paskirtį, buvo niokojami ir griaunami kaip įtakingi kultūros centrai, reikšmingi visuomenės gyvenimui. Dvarai buvo neparankūs carinės Rusijos, o vėliau – sovietinei ar nacistinei valdžiai. Kiti dvarai, atvirkščiai, buvo atstatyti dar sovietmečiu arba Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Juose iki šiol veikia muziejai, edukacijos.
