Ligos ir kasdienis gyvenimas Viduramžiais
Dažniausiai pasikartojančios Viduramžių epidemijos – maro ir raupsų. Susipažinkime su jomis ir plačiau išnagrinėkime jų priežastis bei Viduramžiais taikytus gydymo metodus.
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Viduramžiais viena baisiausių ligų laikytas maras, žinomas nuo senovės (išnagrinėk Maro epidemijų ir pandemijų laiko juostą). Nurodytais istorijos laikotarpiais nebuvo žinomi šios ligos sukėlėjai, plitimo būdai, todėl maru laikytos ir kitos visuomenėje plintančios infekcinės (užkrečiamosios) ligos. Tikrai aišku, kad žmonės suprato maro užkrečiamumą.
Epidemijoms būdingas sezoniškumas: dažniausiai prasidėdavo vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, o žiemą dėl šalčių ligos plitimas prislopdavo. Viduramžiais besikuriantys miestai buvo apjuosiami gynybinėmis sienomis. Jos leisdavo kontroliuoti ir nutraukti žmonių judėjimą – tokiu būdu buvo stabdomas ligos plitimas.
Maras smarkiai paveikdavo šalies ūkio gyvenimą. Dėl didelio mirusių žmonių skaičiaus sumažėdavo dirbančiųjų įvairiose ūkio šakose, smukdavo prekyba, ir tai lemdavo didėjančias kainas. Visuomenėje būdavo bandoma rasti epidemijos sukėlėjus, neretais atvejais juos laikydavo kitų religijų atstovus (pavyzdžiui, žydus ir musulmonus).
XIV a. Europoje kilo maro epidemija, dar vadinama Juodąja mirtimi. Jos metu mirė apie trečdalį Europos gyventojų. Ši epidemija Lietuvą pasiekė vėlai – ją paskleidė kryžiuočiai. Istorikė J. Kiaupienė teigia, kad istorijos šaltiniuose randama informacijos apie XV a. pr. maro atvejus. XV a. II pusėje kilo trys maro epidemijos Lietuvoje: maras apėmė visą šalį, siautėjo Vilniuje, Trakuose, Gardine.
Viduramžiais medikai nežinojo tikrųjų maro plitimo priežasčių, jas bandė aiškinti įvairiais šio laikotarpio žmogui prieinamais būdais. Vienas iš jų – astrologija ar gamtos reiškiniai. Buvo siekiama rasti ryšį tarp ligos atsiradimo ir dangaus kūnų išsidėstymo. Kita vyravusi nuomonė – visos ligos kyla dėl žmonių nuodėmingumo. Tai Dievo rykštė visai visuomenei. Plitimą buvo bandoma užkirsti aromaterapija (kvapų terapija), patalpų vėdinimu ar laikantis dietų.
Tikroji maro priežastis – bakterijos ir plitimo būdai – mokslininkų buvo paaiškinti žymiai vėliau. Šią ligą platindavo žiurkių nešiojamos blusos, kurios įkąsdavo žmogui. Taip pat užsikrėsti buvo galima kontakto su užkrėstais žmonėmis metu ir per maistą.
Maro plitimą skatino karai ir žmonių migracija (judėjimas, gyvenamosios vietos keitimas). Miestai tapdavo maro atsiradimo ir paplitimo vieta. Tai lemdavo jų tankumas ir prekybos veikla (su prekėmis, dažniausiai laivais, atkeliaudavo ir žiurkės). Gyventojai, siekdami apsisaugoti nuo ligos, bėgdavo į kaimus, ir tai lemdavo dar didesnį ligų plitimą. Marui sklisti leido du pagrindiniai veiksniai – žmonių mityba ir daliai visuomenės higienos įpročių nebuvimas.
Mityba
Viduramžiais, kai vyravo žemės ūkis, gyventojams tekdavo susidurti su iššūkiais – nederliaus ir bado metais, kuriuos lemdavo klimato sąlygos. Badą sukeldavo ir karai. Dėl nevisavertės mitybos gyventojams trūkdavo maistinių medžiagų, ir tai silpnino jų imunitetą, atsparumą ligoms.
Žinoma, su šia problema dažniau susidurdavo valstiečiai, kurie gyveno skurdžiau, valgydavo savo užaugintą maistą. Didikų ir kilmingųjų mityba buvo įvairesnė, joje netrūko mėsos gaminių ar iš užsienio šalių atvežtų maisto produktų. Tai galėjo turėti įtakos mažesniam tam tikrų ligų plitimui tarp bajorų, tačiau lemti kitas, su nutukimu susijusias, ligas.
* Mažasis ledynmetis – XIII a. prasidėjęs, aktyviausiai pasireiškęs XVI a. pab. – XIX a. vid., klimato atšalimo laikotarpis.
Higiena
Viduramžių gyvenimo sąlygos ir higienos bei sanitarijos ypatumai sudarė sąlygas epidemijoms. Šiuo istorijos laikotarpiu ypač trūko žinių apie ligų plitimą, jų priežastis, todėl šiuolaikinei visuomenei būdingi higienos įpročiai nebuvo susiformavę. Valstiečiams buvo įprasta gyventi viename būste su gyvuliais. Nebuvo dažnai plaunamos rankos, o valgomas maistas nebuvo tinkamai apdorojamas (pavyzdžiui, valgydavo žalią žuvį).
Per maro epidemijas smarkiai padaugėdavo mirusiųjų, nebuvo spėjama jų laidoti, todėl mirusiųjų kūnai ne vieną dieną pragulėdavo miestų ar kaimų gatvėse. Miestuose nebuvo kanalizacijos, todėl atliekos, išmatos ir šlapimas būdavo pilamas į gatves. Kaimuose išvietę (lauko tualetą) atstodavo ūkinė duobė ar senas šulinys, į kurį būdavo pilamos išmatos ir šiukšlės. Tokiais veiksmais žmonės užteršdavo vandens telkinius.
Higienos ir sanitarijos nebuvimas sudarydavo sąlygas ne tik ligoms plisti, bet ir užsikrėsti kirmėlėmis. Prasta higiena lėmė ir tokių ligų kaip diarėja (viduriavimas) ir vėmimas dažnumą.
Ligos priežastys tais laikais buvo siejamos su religija, todėl jų gydymas pasižymėjo dvasiniais ritualais.
Viduramžiais dažnai medikų darbą atliko dvasininkai ir barzdaskučiai. Dvasininkai gydydavo maldomis, pasitelkdavo šventuosius – šv. Sebastijoną, šv. Kristoforą ir šv. Roką. Būdavo populiarios įvairios žolelės, užpilai, naudojamos pirtys. Barzdaskučiai atlikdavo įvairias paslaugas, kurios buvo prieinamos didžiajai daliai visuomenės.
Viduramžiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dar nebuvo rengiami medikai, todėl kartais susirgusius kilminguosius gydydavo iš Europos atvykę gydytojai.
Dar viena Viduramžiais plitusi liga, sukėlusi epidemijų, buvo raupsai. Ji plito Kryžiaus žygių metu, Europoje didžiausią mastą pasiekė XII–XIV a.
Šios ligos požymiai buvo matomi ant žmogaus kūno: pažeista žmogaus oda, pasikeitę žmogaus veido bruožai (pavyzdžiui, padidėjusi nosis, nukritusios blakstienos).
Ligoniams buvo nustatomos griežtos taisyklės, kurių buvo privaloma laikytis. Pavyzdžiui, jei raupsuotasis norėjo nusipirkti maisto turguje, jis kitiems lankytojams apie save turėdavo pranešti tarškyne, neliesti nieko rankomis, tik parodyti.
Kovojant su liga buvo taikomas ligonių karantinavimas, trėmimas į atskiras gyvenvietes ir izoliavimas (kartais net visam gyvenimui). Viena iš dažniausiai taikomų kovos su ligos plitimu priemonių – karantinas (ribojimai dalyvauti viešame bendruomenės gyvenime, keliauti ir užsiimti kita įprasta veikla). Karantinuojamiems žmonėms buvo draudžiama rodytis viešose vietose. Kovojant su raupsais ligoniai buvo ir izoliuojami: jiems buvo draudžiama išeiti iš gyvenamosios vietos, bendrauti su kitais žmonėmis. Taip pat taikyta priemonė – trėmimas į atskiras gyvenvietes. Pavyzdžiui, XX a. pr. Spinalongos sala (Kretoje) tapo raupsais sergančių žmonių izoliavimo nuo likusios visuomenės vieta, iš kurios ligoniai negalėjo išvykti.
