Liublino unija
1569 m. Liublino karališkojoje pilyje vykusiame seime dalyvavo valdovas Žygimantas Augustas, Lenkijos bajorai ir Lietuvos bajorų delegacija, vadovaujama Jono Jeronimo Chodkevičiaus, ir buvo sudaryta sutartis, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į bendrą valstybę su Lenkijos karalyste – Abiejų Tautų Respubliką. Tai buvo pirmas atvejis Europos istorijoje, kai dvi valstybės susijungia į vieną ir turi bendrą renkamą valdovą. Jungtis paskatino įvairios priežastys. Lietuvai šis žingsnis buvo skaudus, nes teko atsisakyti dalies savo savarankiškumo.
Liublino unijos akte buvo surašytos naujos valstybės sukūrimo sąlygos. Jungtinėje valstybėje atsirado nemažai bendrų dalykų Lenkijai ir Lietuvai, tačiau kai kurie išliko atskiri. Didžiausias Lietuvos praradimas jungiantis į bendrą valstybę – Žygimantas Augustas unijos išvakarėse nuo LDK atplėšė milžinišką teritoriją (Palenkę, Ukrainą) ir prijungė prie Lenkijos. Tai, ką didvyriškomis kovomis ir diplomatija buvo laimėję Algirdas, Kęstutis ir Vytautas, vienu plunksnos brūkštelėjimu lenkams atidavė paskutinis Gediminaitis. Valdovas šiurkščiai sulaužė privilegijose bajorijai ir Lietuvos Statutuose duotą priesaiką niekada nemažinti LDK teritorijos. Tai buvo didžiausia žemių netektis Lietuvos valstybės istorijoje. Lietuva neteko pusės savo teritorijos.
Unijos sukurta valstybė gyvavo net iki 1795 metų. Lietuva neprarado savo valstybingumo, jis tik buvo apribotas. Lenkijai padedant pavyko laimėti karą su Rusija, sustiprėjo bajorų luomas. Tačiau Lietuvos visuomenėje ėmė sparčiau plisti lenkiška kultūra. Lenkija susijungdama į bendrą valstybę vis dėlto laimėjo daugiau, todėl joje Liublino unija prisimenama ir įamžinama kaip teigiamas istorinis žingsnis. ATR savo metu buvo viena didžiausių Europos valstybių.
Pirmasis paminklo Liublino unijai variantas statytas dar Žygimanto Augusto laikais. Trumpas jo aprašymas, pateiktas XVIII a. Liublino vienuolių kapucinų kronikoje, atskleidžia, kad tai buvo keturkampis akmeninis obeliskas su stogeliu. Frontone pavaizduotos dvi moterys, simbolizuojančios Lietuvą ir Lenkiją (XVIII–XIX a. variante buvo Jogailos ir Jadvygos figūros). Paminklas pastatytas toje vietoje, kur 1569 m. stovyklavo bajorai, atkeliavę į seimą, ir kur vyko pasitarimai.
![Iš istoriko Henriko Visnerio knygos (1991)
„Liublino unija nepanaikino Lenkijos karalystės ir LDK atskirumo. Ji nereiškė Lietuvos valstybingumo pabaigos. Respublikos sąvoka apėmė vieną bajorišką tautą ir dvi viena kitai nepalankias, bent jau [viena kita] nepasitikinčias valstybes. „Ne provincija, o karalystė ir respublika buvo LDK, kol šventoji unija mūsų nepakirto“, – 1588 m. pasakys Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas.“](https://ltist5-6.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/Saltinis-Henrikas-Visneris-1.jpg)
ATR buvo monarchinė valstybė, turinti valdovą, bet esminius valstybės klausimus sprendė bajorai seimuose. Tai buvo savotiška bajorų respublika. Lenkijoje ir Lietuvoje bajorai sudarė iki 10 proc. visų gyventojų, o kitose Europos šalyse jų dalis nesiekdavo ir 3 proc. Sostas nebuvo paveldimas. Mirus karaliui, bajorai iš įvairių kandidatų rinkdavo naują ir griežtai apribodavo jo galias. Per 1569–1795 m. laikotarpį iš 12-os ATR valdovų buvo išrinkti trys švedai, du vokiečiai, keturi lenkai, po vieną vengrą ir prancūzą. Vienintelis Gediminaitis, kuriam teko valdyti ATR, buvo Žygimantas Augustas – tai jo iniciatyva ir buvo sukurta bendra valstybė. Seimuose, kurie dažniausiai vykdavo Varšuvoje (Lenkija), kartais Gardine (LDK) ir kuriuose galėjo dalyvauti valdovas, susirinkę bajorų atstovai priimdavo įstatymus, privalomus ir Lenkijai, ir Lietuvai.
![Iš istoriko Mečislovo Jučo knygos (2000)
„Po unijos lenkai ir lietuviai bendrai kuo tiksliausiai vykdė priesaką drauge rinkti bendrą karalių. Lietuviai dalyvavo visose karūnacijose, išskyrus pirmųjų valdovų – Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos. Lietuviai tuomet laikėsi atskirai nuo lenkų ir kėlė savo sąlygas renkamam karaliui. Abiejų Tautų Respublikos karaliai gyveno Varšuvoje ir į Lietuvą retai [atkeliaudavo] arba visai neatvykdavo. Liublino unijos aktu buvo panaikintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimas Vilniuje. Išrinktas karalius buvo iš karto tituluojamas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau Lietuvos bajorai reikalavo, kad karalius bent kas trejus metus gyventų Vilniuje ir nespręstų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų būdamas užsienyje.“](https://ltist5-6.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/Saltinis-Mecislovas-Jucas-1.jpg)
Pagal Liublino unijos nuostatus užsienio politika turėjo būti bendra. Tai reiškė, kad Lietuva ir Lenkija visuose karuose privalėjo padėti viena kitai. Šį susitarimą ne visada buvo lengva įgyvendinti, nes šalių interesai skyrėsi. Lenkija vykdė užsienio politiką su Europos vakaruose ir pietuose esančiomis valstybėmis, o LDK – su šiaurės ir rytų kaimynėmis. XVI–XVIII a. ATR nuolat dalyvaudavo karuose, kurie dėl įvairių priežasčių (ištuštėjęs valstybių iždas, bajorų vengimas atlikti karinę tarnybą, didikų giminių tarpusavio intrigos) dažniausiai būdavo nesėkmingi. Dėl to valstybė silpnėjo, mažėjo jos teritorija, sutrikdavo ūkinio gyvenimo ritmas, žūdavo daug žmonių, kraštas būdavo nualinamas.
