Istorija, archeologija, antropologija – kas jas sieja ir skiria?
Praeities tyrimus atlieka ne tik istorikai, bet ir archeologai, antropologai. Visi jie prisideda savo indėliu prie praeities žmonių gyvenimo pažinimo. Išsiaiškinkime, kuo šios mokslo sritys viena į kitą panašios ir kuo skiriasi.
Istorijos mokslas tiria praeities žmonių visuomenes nuo rašto atsiradimo laikų, todėl ilgą laiką pagrindinis istoriko informacijos ir darbo šaltinis buvo būtent rašytiniai šaltiniai.
XX a. II pusėje –XXI a. pradžioje, intensyviai vystantis tokioms istorijos kryptims kaip socialinė istorija ir kultūros istorija, istorikų dėmesio centre atsiranda ir kitų šaltinių. Juos galime įvardyti netradiciniais istorijos šaltiniais. Kokie tai šaltiniai?
- Tyrinėjant Naujausių laikų visuomenę, svarbiu šaltiniu tampa sakytinė arba žodinė istorija. Tai istoriko įrašomi (užrašomi) istorinius įvykius išgyvenusio ar tam tikru istoriniu laikotarpiu gyvenusio žmogaus pasakojimai, prisiminimai. Imdami interviu istorikai sužino, ką žmonės praeityje patyrė, užfiksuoja jų išgyvenimus ir jausmus, kurie istorikams yra labai svarbūs. Dažnai sakytinės ar žodinės istorijos šaltiniai tyrime derinami su rašytiniais istorijos šaltiniais.
- Tyrinėjant kultūros istoriją, tyrinėjami kultūros istorijos šaltiniai. Jie gali būti ir rašytiniai, ir nerašytiniai (vaizdiniai, garsiniai). Tai dailės, architektūros, kino, televizijos, literatūros, muzikos ir kt. kūriniai, iš kurių istorikai sužino apie praeities žmonių požiūrį, vertybes, pasaulėžiūrą. Dažnai kultūros istorijos šaltiniai tyrime derinami su rašytiniais istorijos šaltiniais.
Istorikas dr. Aurimas Švedas ima interviu iš tarpukarį, Holokaustą, sovietmetį, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą išgyvenusios teatrologės Irenos Veisaitės. Šių prisiminimų pagrindu pasirodė A. Švedo sakytinės istorijos knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.
Ilgą laiką archeologijos mokslas buvo suvokiamas kaip mokslas, kuris tiria praeities visuomenes, pasitelkdamas materialines liekanas iki rašto atsiradimo laikų, t. y. jis buvo suvokiamas kaip tyrinėjantis priešistorės laikus.
XX a. pabaigoje įsitvirtino kitokia archeologijos mokslo samprata. Šiandien archeologija suprantama kaip praeities žmonių materialinių liekanų tyrimas, taikant specifinius archeologijos metodus. Prasiplėtus šio mokslo tyrimų riboms, atsiranda ir naujų krypčių – Viduramžių, Naujųjų ar net Naujausiųjų laikų archeologija.
Archeologų tiriami praeities šaltiniai glūdi:
- virš žemės;
- žemėje;
- po vandeniu.
Taigi archeologams reikia tirti tai, kas yra žemėje ar vandenyje. Tiriant stengiamasi kuo mažiau išardyti tas vietas, kuriose esama archeologinių radinių, ir išsaugoti jas ateities kartoms.
Svarbiausias archeologinio darbo metodas – archeologiniai lauko tyrimai, per kuriuos kasamos tam tikro dydžio perkasos ir ieškoma archeologinių objektų radinių.
Šiuose tyrimuose naudojamos priemonės – kastuvai, mentelės, šepetėliai, grunto sijokliai, elektroniniai prietaisai, kuriais nustatomos tikslios rastų objektų koordinatės.
Tyrimų metu matuojami ir fotografuojami archeologiniai objektai ir radiniai, aprašoma jų radimo vieta ir kita svarbi informacija.
Atlikus archeologinius lauko tyrimus, rengiama mokslinė ataskaita, kurioje pateikiamos tyrinėjimų nuotraukos, brėžiniai, radinių aprašai, pristatomi tyrimų rezultatai ir mokslinės išvados.
Aprašytus kilnojamuosius objektus archeologai perduoda istorijos muziejams – saugoti, restauruoti, viešai rodyti ir populiarinti.
Nekilnojamos archeologinės vietos yra saugomos valstybės jų buvimo vietoje.
Archeologai tyrinėja ne tik kasdami ir ištraukdami iš vandens tam tikrus praeities objektus. Apie po žeme ar po vandeniu esančius radinius galima išsiaiškinti ir naudojant specialius prietaisus: georadarus ir magnetometrus. Šie prietaisai naudojami praeities objektams aptikti, mūrinių statinių sienoms ir pamatams tirti, buvusių pastatų ir kraštovaizdžių bendram vaizdui atkurti, gyvenviečių ir kapaviečių vietoms nustatyti.
Darbo su šiuolaikiniais moksliniais prietaisais privalumai:
- neardo archeologinio objekto, todėl jis yra išsaugomas ateities kartoms;
- parodo po žeme esančius objektus, o archeologai gali planuoti archeologinius lauko tyrimus;
- per trumpesnį laiką galima ištirti didesnį plotą nei dirbant kastuvu.
Archeologų rasti praeities šaltiniai skirstomi į kelias grupes:
- žmogaus rankų darbo kūriniai: buities ir darbo įrankiai, papuošalai, ginklai, aprangos detalės ir t. t.;
- archeologinės vietos: gyvenamosios, laidojimo, religinių apeigų vietos;
- archeologiniuose objektuose randamos gyvosios gamtos medžiagos: augalų liekanos, medžio angliukai, žmonių ir gyvūnų kaulai, vabalų liekanos, moliuskai, kiaušinių lukštai ir pan.
Šių archeologinių šaltinių randama tiriant įvairius objektus. Detaliau aptarsime kiekvieną jų.
Archeologai kasinėja / tiria:
- gyvenamąsias vietas;
- senovės gamybos–ūkines vietas;
- senovės gynybinius įtvirtinimus;
- senovės laidojimo vietas;
- sakralines (su šventumu susijusias) vietas;
- susisiekimo objektus;
- lobių vietas;
- konfliktų vietas;
- pramonės objektus: fabrikus, gamyklas.
Daugelyje archeologijos objektų randama ne tik žmogaus sukurtų dirbinių, bet ir pačių praeities žmonių palaikų. Žmogaus palaikų tyrimams būtinas žmogaus skeleto išmanymas, tad šiuo klausimu pasitelkiamas antropologijos mokslas, kurio šaka – fizinė antropologija – tiria žmogų kaip biologinį organizmą, kaip gamtos dalį.
Fiziniai antropologai, remdamiesi žmogaus palaikais, nustato jo:
- lytį,
- amžių,
- fizinį sudėjimą,
- ūgį,
- persirgtas ligas,
- patirtas traumas,
- mitybą,
- mirties priežastį,
- giminystės ryšius.
Citata iš mokslų daktarės Justinos Kozakaitės, tyrinėjančios praeities žmonių palaikus, interviu:
„Studijų metu, atvirai pasakius, man pritrūko pagrindinio istorijos kūrėjo – žmogaus, kuris, atrodo, turėjo kažkur visoje šioje istorijoje atsirasti. Žinoma, įvairūs archeologiniai radiniai – papuošalai, ginklai, keramikos šukės, piliakalniai ar gyvenvietės – liudija žmogaus veiklą, bet aš jo paties pasigedau. Laimė, visi archeologai turi osteologijos kursą, skirtą susipažinti su žmonių skeletais. Juk natūralu – kasinėjant gali būti randamos senosios kapinės – senkapiai, kapinynai, pilkapiai, o ten – ir žmonių palaikai.“
Dr. Justinai Kozakaitei 2019 m. Seime vykusiame iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime įteikiama Valstybės Nepriklausomybės stipendija už tai, kad ji su kitais mokslininkais ištyrė ir identifikavo Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.
- Tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai.
- Palaikai pristatomi į laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių.
- Vėliau skeletas yra išdėliojamas anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo.
- Toliau nustatomi pagrindiniai biologiniai dalykai: atgabento asmens lytis ir amžius.
- Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius, vėliau tiriamos įvairios žmogaus patirtos traumos, ligos, su mityba susiję sutrikimai. Tai įmanoma nustatyti, nes ligos, traumos, netinkama mityba ir patirtas stresas palieka specifinių pokyčių žmonių kauluose ir net dantyse.
