Mokslo ir mokyklos reikšmė Lietuvos visuomenei
Spustelk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Pagoniškoje Lietuvoje tik labai nedidelė visuomenės dalis suprato, kad mokslas ir išsilavinimas yra svarbūs, todėl didžioji dauguma gyventojų mokydavosi iš gyvenimiškos patirties. Pavyzdžiui, žemdirbystės buvo mokomasi laukuose, karybos – mūšiuose ir t. t. Lietuvoje veikė tik keletas stačiatikių religinio mokymo įstaigų.
Krikščioniškose Europos valstybėse mokslas ir švietimas plito kartu su krikščionybe. 1387 m. priimtas krikštas paskatino Lietuvos mokslo, švietimo ir rašto kultūros plėtrą. Po krikšto įkurta pirmoji parapinė Vilniaus katedros mokykla, dokumentuose pirmą kartą paminėta 1397 m. Vėliau kitos mokyklos buvo steigiamos prie vienuolynų, didikų dvarų, parapijose. Tačiau tokiose mokyklose mokėsi tik dalis jaunimo. Pirmosiose mokyklose buvo mokoma katalikų tikybos, skaityti ir rašyti lotynų kalba. Įgiję pradinį išsilavinimą, mokiniai siekdavo tapti dvasininkais. Pirmosiose mokyklose buvo ugdomos krikščioniškos vertybės. Daugiau pinigų turėjusių didikų vaikai mokėsi namuose.
Bėgant laikui, parapinių mokyklų Lietuvoje daugėjo. Parapinės mokyklos buvo toliau kuriamos prie didesnių parapinių bažnyčių. Mokyklų skaičius XVI a. sparčiai augo. Tai siejama su reformacijos – judėjimo už katalikų bažnyčios pertvarkymą – pradžia. Tiek katalikų, tiek naujai besikuriančios protestantizmo (reformacijos metu susikūrusios krikščionybės šakos) bendruomenės siekė ugdyti jaunimą, vadovaudamosi savo pažiūromis, todėl mokyklų skaičius augo. Savo mokyklas steigė ir stačiatikiai. Reformaciją palaikantieji manė, kad, tik gimtąja kalba skaitant Šventąjį Raštą, galima lengviau suprasti tikėjimą. Taigi buvo skatinama mokytis gimtąja kalba. Reformacijos plitimas skatino konfliktą tarp katalikybės ir protestantizmo. Tiek katalikai, tiek protestantai siekė įtvirtinti savo įtaką, todėl tuo laikotarpiu išaugo švietimo plėtra.
XVI a. viduryje buvo įsteigta protestantiškoji kolegija Lietuvoje. Protestantizmą priėmęs Abraomas Kulvietis 1539 m. Vilniuje įsteigė kolegiją – pirmąją tuo laikotarpiu vidurinio ugdymo įstaigą Lietuvoje. Visgi dėl didėjančio protestantų persekiojimo A. Kulvietis buvo priverstas išvykti į Mažąją Lietuvą, o jo įsteigta kolegija greitai buvo uždaryta.
Katalikai taip pat kūrė kolegijas. Vis labiau stiprėjanti katalikų bažnyčia 1570 m. Lietuvoje įkūrė savo kolegiją. Jai vadovauti Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė Jėzuitų ordiną. Kolegijoje buvo mokama pagal tuo metu itin pažangų kolegijų mokymų modelį. 1579 m. Jėzuitų kolegija buvo perorganizuota į Vilniaus universitetą. XVII a. jėzuitų vadovaujamų kolegijų skaičius sparčiai augo. Mokslas jose buvo nemokamas. Jėzuitų kolegijos turėjo gausių bibliotekų. Visgi XVII a. pab. jėzuitų mokslo lygis pradėjo smukti, o mokymo sistema prarado aktualumą. Tuo laikotarpiu Vakarų Europos aukštosiose mokyklose didelis dėmesys jau buvo skiriamas gamtos ir tiksliesiems mokslams. Vilniaus universitete tuo metu vis dar vyravo filosofijos, lotynų kalbos, teologijos studijos, todėl Lietuvoje gamtos ir tiksliųjų mokslų ugdymu pradėjo rūpintis katalikiškas pijorų vienuolių ordinas.
XVIII a. pab. Abiejų Tautų Respublikos Seimas įkūrė Edukacinę komisiją. Abiejų Tautų Respublikos seimas 1773 m. panaikino Jėzuitų ordiną. Tais pačiais metai įkurta Edukacinė komisija siekė ugdymą pritaikyti tuo metu plitusioms Apšvietos vertybėms. Visoje Abiejų Tautų Respublikoje siekta įvesti privalomą valstybinį pradinį mokymą, puoselėti mokinių pilietiškumą ir patriotiškumą, dėmesį skirti tiksliesiems ir gamtos mokslams, supasaulietinti švietimo sistemą – ugdymą atriboti nuo religijos, sukurti centralizuotą mokyklų tinklą. Edukacinės komisijos tikslas buvo suteikti išsilavinimą visų luomų atstovams. Vis dėlto Edukacinės komisijos pertvarkymai lėmė, kad lietuvių kalba išliko tik pradinėse mokyklose. Dėl didėjančios Lenkijos, lenkų kalbos ir kultūros įtakos Abiejų Tautų Respublikos kitose švietimo įstaigose nuo dėstomosios lotynų kalbos pereita prie lenkų kalbos.
1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Caro valdžia siekė surusinti Lietuvos gyventojus, juos nutautinti, padaryti lojalius carui, todėl valstybinėse mokyklose įvesta rusų kalba. Pradinėse mokyklose skaityti, rašyti ir skaičiuoti mokėsi daugiausia valstiečių ir miestelėnų bei smulkiųjų bajorų vaikai. Tokiose valstybinėse mokyklose mokėsi tik berniukai, o mergaitės tuo metu mokytis negalėjo. Pasiturinčių bajorų vaikai pradinį mokslą dažniausiai įgydavo namuose. Juos mokydavo samdomi namų mokytojai. Caro valdžiai surusinti gyventojus nebuvo lengva, nes kurį laiką viešajame gyvenime vyravo lenkų kalba. Todėl iš pradžių caro valdžia dėjo pastangas iš viešojo gyvenimo panaikinti lenkų kalbą. Tam tikslui pasiekti turėjo padėti ir leidinių leidimas vadinamąja graždanka. Tačiau lietuviai caro valdžios rusinimo politikai priešinosi. Tai davė rezultatų: 1841 m. S. Daukanto ir kitų veikėjų pastangomis Žemaitijoje leista mokyti katalikų tikybos ir skaityti lietuviškai.
Caro valdžiai nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą, Lietuvoje 1864 m. įsigaliojo spaudos lotyniškuoju raidynu draudimas. Jis galiojo iki 1904 m. Lietuvoje buvo uždarytos parapinės mokyklos, uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, įvesta kirilica. Mokytojais galėjo dirbti tik rusai, dėstomoji kalba buvo rusų, vietoj katalikų parapinių mokyklų imtos steigti cerkvinės mokyklos. Tokiems pokyčiams lietuviai priešinosi kurdami slaptąsias – daraktorines – mokyklas. Slaptosiose mokyklose buvo skatinama skaityti nelegaliai knygnešių atgabentas lietuviškas knygas ir spaudą. Dėl persekiojimo ir galimo slaptosios mokyklos suradimo daraktorinės mokyklos dažniausiai būdavo nuolat perkeliamos iš vienos vietos į kitą. Šiose mokyklose vaikai buvo mokomi katalikų pradžiamokslio, skaityti, rašyti lietuvių kalba, kartais ir skaičiuoti.
Lietuvos Taryba 1918 m. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvoje buvo patvirtinta 4 metų pradžios mokykla, įvestas privalomas pradinis mokslas, todėl beveik išnyko neraštingumas. Mokiniai mokėsi tikybos, lietuvių kalbos, matematikos, dailės, rankdarbių, muzikos, geografijos, istorijos, gamtos, kūno kultūros, tėvynės pažinimo. Įsteigta naujų mokyklų, veikė progimnazijos, gimnazijos. Mokslas, baigus pradinę mokyklą, buvo mokamas. Mokyklų, mokytojų ir mokinių skaičius augo. Mokiniai galėjo lankyti įvairius būrelius, pavyzdžiui, skautų, jaunųjų gamtininkų, kraštotyros. Tautinės mažumos taip pat galėjo steigti savo mokyklas. 1926 m. pradžioje Lietuvoje buvo 117 žydų, 24 lenkų, 16 vokiečių (neskaičiuojant Klaipėdos krašto), 13 rusų ir 7 latvių mokyklos. Taip pat veikė 14 žydų, 3 lenkų ir 1 rusų gimnazija. Mokslas vidurinėse mokyklose buvo mokamas (gimnazijų mokiniai už mokslą mokėdavo apie 100 litų per metus; pažangūs mokiniai būdavo nuo mokesčio visiškai arba iš dalies atleidžiami).
Nepriklausomoje Lietuvoje valstybė skyrė daug lėšų mokykloms steigti. Iliustracijoje Virbalio pradžios mokyklos 8 kompleksų namas, pastatytas 1925 m. Virbalio miesto savivaldybės lėšomis.
Žiūrėti vaizdo įrašą iki 6:44 min.
1940 m. pirmą kartą, o 1944 m. antrą kartą Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Sovietų okupacijos laikotarpiu pradėtas įgyvendinti visuotinis vidurinis mokymas. Mokyklose ir net darželiuose buvo įvestas privalomas rusų kalbos mokymasis. Mokiniai privalėjo lankyti spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijas. Mokyklose galiojo labai griežtos taisyklės. Mokymo turinys buvo vienodas visose Sovietų Sąjungos mokyklose. Visi mokiniai griežtai ugdyti pagal vieną modelį – į skirtingus mokinių poreikius, nuomonę mokymosi galimybes nebuvo atsižvelgiama. Buvo draudžiama mokyti tikybos. Vadovėliai, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros, buvo vienodi visoje Sovietų Sąjungoje ir verčiami iš rusų kalbos. Istorijos pamokose buvo klastojama Lietuvos ir pasaulio istorija.
Visoje Sovietų Sąjungoje buvo naudojami vienodi, iš rusų kalbos į skirtingas kalbas išversti vadovėliai. Tai negaliojo lietuvių kalbos vadovėliams. Tačiau tiek juose, tiek ir istorijos vadovėliuose buvo klastojama Lietuvos ir pasaulio istorija.
Dažnai mokyklos, kaip ir daugelis kitų visuomeninės paskirties pastatų Lietuvoje, buvo statomos pagal tą patį projektą. Nuotraukose apačioje – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje rekonstruotos Marijampolės Sūduvos ir Vilniaus Karoliniškių gimnazijos.
1990 m., po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje veikia valstybinės ir privačios pradinės mokyklos, progimnazijos, gimnazijos. Mokiniai gali pasirinkti norimą neformalųjį švietimą (būrelius), užsienio kalbas, dorinio ugdymo dalyką, pasirenkamuosius dalykus mokyklose. Priešingai nei sovietinėse mokyklose, šių dienų mokyklose skatinamas mokinių kūrybiškumo, kritinio mąstymo ugdymas, pilietiškumo, demokratijos nuostatų stiprinimas. Mokymosi procese naudojamos skaitmeninės, išmaniosios technologijos ir įvairios kitos mokymosi priemonės. Mokiniai turi teisę į saviraiškos, žodžio, kūrybos laisvę. Pamokose skiriamas laikas mokinių tiriamosioms, pažintinėms veikloms ir edukacijoms.
