Naujųjų laikų ligos ir kova su jomis Lietuvoje

Dažnos epidemijos sutrikdydavo valstybės gyvenimą – nutrūkdavo mokslinė veikla, seimų darbas, būdavo sudėtinga surinkti mokesčius.

Šio amžiaus pradžioje įsteigiamas chirurgų-barzdaskučių cechas (amatininkų susivienijimas), kurio nuostatuose (taisyklėse) buvo numatytas amato mokymosi laikotarpis. Taip pat nurodyta, kas galėdavo mokytis šio amato (nebuvo leidžiama to daryti ne krikščionims). Susivienimas prižiūrėjo ir paslaugų kokybę. Barzdaskučiai konkuravo su pirtininkais dėl norinčių gydytis jų siūlomais būdais. 

Špitolė – prieglauda, globojusi vargstančius žmones, ligonius ir atlikusi gydymo įstaigos (ligoninės) veiklai būdingus darbus. 1518 m. medicinos daktaras ir kunigas Martynas Dušnikietis (Dušnickis) įsteigė pirmąją špitolę. Vėliau jų buvo įsteigta ir kituose LDK miestuose. Jose buvo gydomi ir globojami ligoti ir seni žmonės.

Žinoma apie pirmąsias vaistines, veikusias LDK jau XVI a. Jose buvo pardavinėjami vaistai, įvairios žolelės, šaknys, prieskoniai, saldumynai.

XVI a. pr. pradėtas rengti vandentiekis su mediniais vamzdžiais Vilniuje – iš Vingrių versmių vanduo buvo tiekiamas 2 vienuolynams ir keletui namų. Amžiaus pabaigoje Vilniuje jau veikė trys vandentiekiai.

XVII a. ypač paplito špitolių steigimas prie parapijų.

XVII a. Europoje gydytojai, gydę maru užsikrėtusius žmones, pradėjo dėvėti visą kūną dengiančius apdarus su kaukėmis. Šią aprangą nešiojo, siekdami apsisaugoti, kad neužsikrėstų. Kaukė saugojo nuo tiesioginio kontakto. Tuo metu gydytojai manė, kad liga plinta oru.

Jie dar nežinojo apie blusas ir bakterijas.

Siekiant išvengti maro epidemijų, buvo imtasi įvairių saugumo priemonių, pavyzdžiui: buvo apribotas judėjimas, statomos fizinės priemonės (kasami grioviai, statomos sienos), ribojama prekyba.

Iki XVIII a. užkrečiamų ligų epidemijas galima buvo slopinti, tačiau nebuvo įmanoma jų išvengti. Pagrindinė priemonė, užkertanti kelią epidemijai, tapo vakcinos. Pirmąją vakciną 1796 m. sukūrė mokslininkas Edvardas Dženeris (Edward Jenner, 1749–1823).  Ši vakcina buvo skirta apsisaugoti nuo raupų. Edvardui Dženeriui vakcinos idėja kilo pastebėjus, kad karvių raupais užsikrėtusios melžėjos šia liga nebesusirgdavo.

1775 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Antano Tyzenhauzo remiamas gydytojas Gardine įsteigė medicinos mokyklą. Nors dėl finansinių problemų po kelerių metų ji buvo uždaryta, bet darbuotojai ir mokymo priemonės buvo perkeltos į Vilniaus universitetą, kuriame nuo 1781 m. buvo dėstoma medicina.

XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gerinamas gydymo prieinamumas. Buvo steigiama naujų špitolių, gydymo įstaigų, turinčių skirtingų sričių gydytojų. Jose gydyti ir neturtingieji, kuriems nereikėjo mokėti už paslaugas. 

XVIII a. Vilniaus centrinėje dalyje įrengti nuotekų kanalai, kurie nuotekas leido į Nerį.

Šio amžiaus pradžioje Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas įkūrė Vakcinacijos institutą. Jame žmonės galėjo pasiskiepyti nuo raupų. Nuo 1815 m. valdžia ėmė rūpintis skiepijimu ir įsteigė Skiepų komitetus, kurie privalomai skiepijo vaikus nuo šios ligos. Skiepijo gydytojai, kirpėjai, kunigai ir dvarų savininkai. Laikui bėgant vakcina tapo neefektyvi ir raupų epidemijos kartojosi. 

Valstiečių namuose gyveno daug žmonių, o žiemą daugelis priimdavo ir gyvulius su jaunikliais. Kaimuose vis dar nebuvo išviečių. Daugumos gyvenviečių gatvės buvo negrįstos, skendėjo dulkėse ir purve. Didžiuosiuose miestuose buvo atviros kanalizacijos (gatvių pakraščiuose įrengti grioviai, nuvesti į upes, kurios buvo labai užterštos). 

XIX a. II pusėje vilniečiai vis dar tuštinosi į kibirus ar dubenis, jų turinį išpildavo į gatves ar požeminius nuotekų šulinius. Jiems užsikimšus, nuotektos užtvindydavo gatves ir gyvenamųjų namų rūsius. Todėl sveikatos specialistai ragino laikytis švaros.

Dėl dažnų choleros epidemijų Vilniuje buvo įrengiamos išvietės. 

1870 m. valdžia paskelbė naujus Miestų nuostatus. Jiems suteikė daugiau sveikatos ir sanitarijos (valymo) teisių. 

Kaip ir Europoje, taip ir Lietuvoje XIX a. plito choleros liga ir kildavo epidemijų. 1831 m. kilo pirmoji choleros epidemija Lietuvoje. Ligos  platintoja – Rusijos kariuomenė, atvykusi malšinti tuo metu vykusio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų sukilimo. Vilniaus gubernijoje susirgo daugiau nei 14 tūkst. žmonių (mirtingumas siekė  43 proc.), 1871 m. Vilniaus gubernijoje sirgo apie 13 tūkst. gyventojų (mirtingumas siekė  39 proc.) 

XIX a. viduryje ir II pusėje choleros epidemijos kildavo kas maždaug dešimt metų.

XIX a. I pusėje kildavo dažnos raupų epidemijos Vilniuje (jų kilo net aštuonios).

Pažymėtina, kad statistika nėra visiškai tiksli, nes ne visi sergantieji buvo užregistruoti.

Vilniuje buvo pertvarkomas vandentiekis: atnaujinami vandens rezervuarai, keičiami vamzdžiai. XIX a. pabaigoje vandentiekis įrengtas ir Klaipėdoje.

XIX a. pradžioje špitolės buvo pertvarkytos ir įkurtos ligoninės. 

XIX a. II pusėje Lietuvoje kuriama šiuolaikinė medicinos sistema. Valdžia išplėtė ligoninių tinklą, kūrė specializuotas (konkrečios medicinos srities) įstaigas. Kaimo ligoninės buvo nemokamos, o miestų – mokamos. Gydymo įstaigose didintas darbuotojų skaičius. Augo vaistinių skaičius.