Pirmieji Lietuvos gyventojai
Priešistore vadinamas seniausias žmonijos raidos laikotarpis iki rašto atsiradimo. Pradėjus fiksuoti žmonijos istorijos įvykius raštu prasideda istorija. Priešistorę tiria archeologai. Jie iš radinių nustato kultūrų – kur žmonės gyveno, kuo maitinosi, kuo rengėsi, ką veikė, tautų ar valstybių kilmę.
Laikotarpį nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo vadiname Lietuvos priešistore. Lietuvos priešistorė apima dešimties tūkstančių metų laikotarpį nuo XI–X tūkst. pr. Kr. iki XIII a. Archeologai šį laikotarpį dalija į tris amžius: akmens, bronzos (žalvario) ir geležies.
Lietuvos priešistorės laikotarpį archeologai pažįsta tirdami gyventojų stovyklavietes, gyvenvietes, piliakalnius, kapus, aukojimo vietas ir juose rastus radinius. Priešistorės žmonių gyvenseną archeologai rekonstruoja pagal rastas akmens, kaulo, rago, keramikos, metalo dirbinių liekanas.
Iki XI tūkst. pr. Kr. Lietuvos teritoriją dengė ledynas. Jam ėmus trauktis į šiaurę, Skandinavijos link, į Lietuvos teritoriją Rytų Baltijos regione ėmė keltis pirmieji jos gyventojai. Atklydę paskui medžiojamuosius žvėris Lietuvoje apsigyveno senojo akmens amžiaus – paleolito – žmonės. Vieni jų atėjo iš Vakarų, kiti – iš Centrinės Europos (dabartinės Lenkijos). Ir vieni, ir kiti buvo šiaurės elnių medžiotojai.
Elnių medžiotojai gyveno Neries, Merkio ir Nemuno upių aukštose terasose, laikinose gyvenvietėse. Jose archeologai randa titnago, kaulo ir rago dirbinių.
1) su titnaginiu inventoriumi; 2) su raginiu kauliniu inventoriumi
Elnių medžiotojai gyveno nedidelėmis šeimomis. Dvi arba trys šeimos sudarė didžiąją šeimą, kurioje galėjo būti nuo 5-ių iki 15-os narių. Žmonės vertėsi šiaurės elnių medžiokle, žvejyba. Medžioklei naudojo lanką ir strėles. Iš titnago gamino gremžtukus, strėlių antgalius, rėžtukus. Iš kaulo ir rago buvo gaminami strėlių antgaliai, žeberklai ir kapliai. Žeberklais gaudė žuvis, kapliais – kasė maistingas šaknis. Kapliams ir žeberklams gaminti ypač tiko elnio kaulai ir ragai. Gremžtukus naudojo kailiams ir odai išdirbti. Iš išdirbtos odos siuvo drabužius ir dengė būstus (palapines). Gyveno kailiais dengtuose kūgio formos būstuose (palapinėse). Jo viduryje buvo akmenimis išgrįsta aikštelė židiniui. Šio laikotarpio laidojimo paminklų archeologai nerado.
Klimato atšilimas 8000–5000 m. pr. Kr. paskatino ir kultūrinę kaitą. Rytų Baltijos regione susiformavo upių ir ežerų tinklas, nusistovėjo Baltijos jūros ribos, padidėjo gyvūnų įvairovė. Tai paskatino žmones gyventi sėsliau, nebesikilnoti iš vietos į vietą paskui medžiojamų elnių bandas. Apie sėslesnį gyvenimo būdą archeologai sprendžia iš randamų kapinynų šalia gyvenviečių. Pradedami gaminti sudėtingesni kauliniai įrankiai su įstatomais titnaginiais ašmenimis. Maistui rinkti riešutai, grybai, uogos. Žmogus prisijaukina šunį – pagalbininką medžioklėje, taip pat ir namų sargą.
8000–5000 m. pr. Kr. žmonės Rytų Baltijos regione gyveno mažose stovyklose – nuo vienos iki keturių šeimų, kurios sudarė 15–30 žmonių bendruomenę. Vienoje šeimoje galėjo būti 5–7 asmenys. Šeimos kilnojosi iš vienos stovyklos į kitą. Dažnai grįždavo atgal. Mirusiuosius laidojo sėdomis arba paguldytus aukštielninkus. Buvo dedamos įkapės – žvėrių dantų. Mezolito laikotarpio žmonių gyvenvietėse archeologai randa titnago, kaulo ir rago dirbinių. Iš titnago gamino kirvelius, pleištus. Iš kaulo ir rago darė žeberklus (su užbarzdomis ir be jų, su įkartomis), durklus bei peilius, kirvelius (raginius su skyle kotui), ietigalius.
Naujojo akmens (neolito) amžiaus Rytų Baltijos regiono gyventojai įsikuria sėsliose, prie ežerų ar upių įkurtose gyvenvietėse, kurios yra netoli plačialapių miškų ir kuriuose gyvenant galima medžioti ir žvejoti. Gyveno antžeminiuose pastatuose su dvišlaičiu stogu, nedidelėmis kelių šeimų bendruomenėmis. Pagrindiniai verslai – medžioklė, žvejyba, rankiojimas. Medžioklei naudojo lankus, strėles, ietis. Skobė valteles iš medžio kamienų. Naujojo akmens amžiaus žmonės mokėjo nugludinti akmenį ir iš jo pasidaryti kirvį.
Nauja yra tai, kad randasi gamybinis ūkis. Žmonės prisijaukino ir augino arklius, kiaules, šunis ir kitus gyvūnus. Žemei įdirbti naudojo kaplius ir arklus. Lipdė molinius puodus, kuriuos puošė raižydami pėdutes, duobutes, trikampėlius.
Naujojo akmens amžiaus kaulo ir gintaro radiniai vaizduoja žmones, žvėris ir paukščius. Marijos Gimbutienės teigimu, neolito žmonių bendruomenės garbino Deivę Motiną, o šeimoje paveldima buvo pagal motinos liniją.
Lietuvos priešistorės radiniai saugomi Lietuvos muziejuose ir eksponuojami akmens, žalvario (bronzos), geležies amžiaus ekspozicijose arba virtualiose parodose. Įdomios ir turiningos Lietuvos priešistorei skirtos ekspozicijos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos muziejuje, Mažosios Lietuvos muziejuje Klaipėdoje, Tauragės krašto muziejuje.
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“ pasakoja dvylikos tūkstančių metų istoriją – nuo pirmųjų žmonių pasirodymo Lietuvoje iki Lietuvos valstybės susidarymo geležies amžiuje. Joje eksponuojami visi žymiausi Rimutės Rimantienės akmens amžiaus radiniai.
Kernavės muziejuje galite ne tik apžiūrėti Lietuvos priešistorės ekspoziciją, kurioje pristatoma Kernavės istorija nuo seniausių laikų iki XIII–XIV a., susipažinti su eksponuojamų įrankių gamyba ir panaudojimu, bet ir pasiklausyti virtualių archeologų paskaitų apie žmonių gyvenimą akmens, žalvario (bronzos), geležies amžiuje.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomi vertingiausi priešistorės paveldo objektų (krašto kapinynų, geležies amžiaus gyvenvietės, Klaipėdos pilies) radiniai.
Tauragės krašto muziejuje galite pamatyti puikių I–V a. Dauglaukio kapinyno radinių kopijų. Tai radiniai, bylojantys apie skalvių protėvių gyvenseną.
