Rotušė
Kunigaikščio Gedimino įkurta sostinė Vilnius nuo pat miesto istorijos pradžios (1323 m.) siekė atitikti visus moderniems Europos miestams keliamus reikalavimus. Statiniai mieste laikui bėgant keitėsi, miestas augo, daugėjo jo gyventojų, tad kito ir miesto architektūra – pastatai. Be miesto gyventojų namų, amatininkų dirbtuvių, svarbiausi statiniai mieste: gynybinė pilis / įtvirtinimai, bažnyčia / vienuolija (arba vadinamieji kulto pastatai), rotušė, valdovo rūmai, mokykla (pirmoji įsteigta 1397 m.).
Vilniaus svarba pakito 1387 m., kai miestas gavo Magdeburgo teises. Tuomet miesto teritorija buvo suskirstyta į tris dalis: pilies, vyskupo ir miestiečių (didžiausia). Gavęs šias teises, Vilnius tapo pripažinta, europietiška sostinė, kurioje galiojo tokios pat prekybos taisyklės, kaip ir kituose Europos miestuose.
Rotušė – tai pastatas, kuriame vykdavo miesto tarybos posėdžiai. Rotušės pradėjo kurtis XII a. Vakarų Europoje. Augant miestams ir prekybai, jiems buvo suteiktos Kulmo, Magdeburgo teisės. Miestų vardais pavadintos teisės vienijo su jais susijusias teritorijas prekybos klausimais. XIII a. miesto rotušė tapo tiek pat svarbi vieta kaip ir pilis ar katedra.
Magdeburgo teisė leido rinkti magistratą, kuris, įsikūręs rotušėje, tvarkė vadybos, prekybos, saugumo klausimus, sprendė miestiečių bylas. Paprastai rotušės iškildavo tankiai gyvenamose, masinėse gyventojų susitelkimo vietose, prie pagrindinių kelių. Rotušės aikštėje būdavo rengiami savaitiniai turgūs, mugės, kurių metu buvo skelbiami ir svarbiausi miesto vadovo priimti sprendimai.
Senųjų rotušių pirmasis aukštas buvo skirtas prekybos reikalams, antrajame buvo įrengiami kabinetai, raštinė, teismo patalpos. Svarbiausia antrojo aukšto patalpa – posėdžiams ir svarbiausioms šventėms, priėmimams skirta salė, bokšte dažniausiai buvo laikrodis, varpai, bokšto viduje – archyvas, o rūsyje – kalėjimas. Dabartinėse rotušėse dažniausiai veikia galerijos, muziejai, bibliotekos ir kt.
Pirmoji rotušė Lietuvoje buvo pastatyta Vilniuje dar XIV a. po Magdeburgo teisės suteikimo. Rotušės kūrėsi ir kituose miestuose, pavyzdžiui, Kaune ir Kėdainiuose. Pirmoji rotušė Kaune buvo pastatyta
XV a. pr. Rotušės ne tik tarnavo kaip savivaldos centrai, bet ir atliko įvairias funkcijas. Antrajame rotušių aukšte iki XVI a. vykdavo teismų posėdžiai, o vėliau buvo statomi atskiri teismų rūmai. Rotušėse taip pat buvo įrengti sandėliai, todėl jų išplanavimas sudėtingesnis. Kartais prekės buvo įvežamos ir išvežamos su arklių tempiamais vežimais, todėl rotušių kiemai dažnai būdavo platūs ir pritaikyti sandėliavimui.
Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose buvo didžiausios rotušės, atspindinčios šių miestų svarbą. Mažesniuose miestuose taip pat buvo rotušės, bet mažesnės ir paprastesnės. Rotušės tapo miestų gyvenimo centru, kur vyko ne tik administracinė, bet ir komercinė veikla, todėl jų reikšmė miestų raidai ypatingai didelė.
Manoma, kad pirmoji rotušė Vilniuje pastatyta dar XIV a. pab. Kur stovėjo pirmoji Vilniaus rotušė – nežinia. Aišku, kad po dabartine rotuše esantys senieji rūsiai priklauso vėlyvesnei – XVI a. rotušei. Ši dviaukštė rotušė buvo gotikinio stiliaus. XVIII a. rotušėje buvo teismas, kalėjimas, sargybinė, archyvas, iždas, ginklų ir kt. sandėliai, svarstyklės, priešgaisrinė įranga, veikė vietos ir užsienio pirklių krautuvėlės. Viršuje esančiose patalpose posėdžiavo magistratas, pirklių taryba. Rotušės pastatas Vilniuje atitiko tokiems pastatams keliamus reikalavimus ir funkcijas. XVII–XVIII a. rotušę ne kartą niokojo gaisrai, vis nukentėdavo bokštas.
Dabartinės Vilniaus rotušės architektūrą galime laikyti kiek neįprasta, nes ji neturi bokšto su laikrodžiu. Jis buvo, tačiau nugriuvo ir apgadino dar XVIII a. statytą rotušę. Po nesėkmingų rekonstrukcinių darbų (griuvus bokštui) architektas Laurynas Gucevičius parengė keletą visos rotušės rekonstrukcijos projektų. Iki 1799 m. pastatas buvo perstatytas. Vilniaus rotušės architektūrą įkvėpė antikinės šventyklos struktūra, kuri Apšvietos epochoje siejosi su laisvų demokratinių miestų ir piliečių lygybės idėjomis.
Architektas L. Gucevičius suplanavo naują rotušę su puošniu bokštu, laikrodžiu, varpais, tačiau bendra rotušės statybos kaina pasirodė per didelė, tad buvo pasirinktas kukliausias, lengviausiai įgyvendinamas dabartinės Vilniaus rotušės projektas. Architektas nespėjo pamatyti, kaip atrodo baigta statyti rotušė. L. Gucevičius mirė 1798 m., o rotušė, pagal likusius brėžinius, statyti baigta 1799 m. Vėliau Vilniaus rotušę planuota didinti, bet projektas nebuvo įgyvendintas.
Miestiečių gyvenimo būdas, namų interjeras, mityba tiesiogiai priklausė nuo jų užimamų pareigų ir finansinių galimybių. Ne visi miestiečiai buvo amatininkai ar prekybininkai, nemaža jų dalis, nors ir gyveno mieste, užsiėmė žemės ūkiu. Nors miestai ir turėjo savivaldos teises, miestiečiai kaip luomas XVII–XVIII a. ir anksčiau neturėjo jokių politinių teisių, todėl valstybės valdyme dalyvauti negalėjo.
Vidaus prekyba, noras pirkti daugiau prekių pagyvėjo po 1557 m. Valakų reformos. Tuo metu išaugo savaitinių turgų reikšmė. Vis dėlto Valakų reforma įtvirtinta baudžiavos sistema, kai paprasti žmonės buvo priklausomi nuo ponų ir turėjo jiems dirbti, slopino Lietuvos miestų, kartu ir Vilniaus, plėtrą. Tuo metu tokio tipo valdymas Europoje kaip tik nyko, tad skirtumai, kaip vystėsi laisvesni Europos miestai, buvo jaučiami dar ilgai.
Vilniaus miesto gatvės, namų sklypai buvo platesni nei senesnių Europos miestų, neretai tarp namų būdavo didesni tarpai. Miesto gyventojai labiausiai dabino ir puošė pagrindinį namų kambarį, kuriame buvo priimami svečiai. Čia kiekviena šeima pagal savo išgales kurdavo gražesnį kambario interjerą, o miegamieji ar ūkiniai kambariai įprastai būdavo kuklesni, tik su būtiniausiais baldais ir balintomis sienomis. Vilniuje išliko apie 300 gotikinio stiliaus gyvenamųjų namų, menančių dar XV a. pab.–XVI a. Tokio tipo namus statė turtingi prekybininkai, žemių savininkai, amatininkai. Svarbesnių miesto gyventojų namai stovėdavo svarbiose miesto gatvėse. Paprasti miestelėnai gyveno kukliau, nuošaliau, dažniausiai medinės statybos namuose.
