Sąvokos

Akmens amžius – žmonijos priešistorės laikotarpis, prasidėjęs prieš 2 mln. metų ir trukęs iki pirmųjų metalo dirbinių atsiradimo. Lietuvos teritorijoje – nuo apie 10 000 pr. Kr. iki bronzos amžiaus pradžios (1800–1600 pr. Kr.).

Autochtonai – senbuviai, pirmykščiai šalies gyventojai, tebegyvenantys vietovėje, iš kurios yra kilę.

Baltai – grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai.

Bronzos (žalvario) amžius – archeologinis laikotarpis tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus. Skiriamas senasis ir naujasis bronzos amžius. Bronzos amžius – pirmasis žmonijos istorijos laikotarpis, kuriame pradėtas naudoti metalas. Šiuo laikotarpiu bronza tapo pagrindinė medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai.

Geležies amžius – archeologinis laikotarpis po bronzos amžiaus. Įvairiose šalyse geležies amžius skiriamas nevienodai; pradžia ir pabaiga įvairiuose regionuose nesutampa dėl nevienodo geležies paplitimo ir naudojimo. Geležies amžiaus pradžia laikoma epocha, per kurią išplito vietinė geležies apdirbimo technologija ir svarbiausius darbo įrankius ir ginklus imta gaminti iš geležies.

Germanija – senovėje germanų gyvenamas kraštas. Apėmė teritoriją į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus.

Gremžtukas – titnaginis akmens amžiaus darbo įrankis, naudotas kailiams, odai ir kitoms minkštoms medžiagoms išdirbti.

Hermanarikas – ostrogotų karalius Hermanarikas (valdęs apie 350–376 m.) sukūrė plačią imperiją tarp Juodosios ir Baltijos jūrų, pajungdamas ir slavų bei aisčių gentis.

Įkarta – įkirsta vieta, žymė, įkirtimas.

Indoeuropiečiai – tautų grupė, kurią jungia bendra prokalbė.

Kaplys – archeologijoje – nuo akmens amžiaus naudotas įrankis žemei purenti arba kasti.

Kvèdlinburgo anãlai (lot. Annales Quedlinburgenses) – XI a. istorijos šaltinis, lotynų kalba vokiečių (saksų) parašytas 1008–30 m. (1016–20 m. veikiausiai nebuvo rašomi) Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne.

Lietuvos priešistorė – laikotarpis nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje iki valstybės susidarymo.

Mezolitas – vidurinis akmens amžius, Lietuvoje truko nuo 8000 iki 5000 m. pr. Kr.

Neolitas – naujasis akmens amžius, Lietuvoje truko nuo 5000 iki 1800/1700 m. pr. Kr.

Paleolitas – senasis akmens amžius, Lietuvoje truko nuo 11 000 iki 8000 m. pr. Kr.

Piliakalnis – įtvirtinta senovės gyvenvietė ant kalno ar kalvos, kur stovi ar stovėjo pilis (piliavietė).

Pilkapis – laidojimo paminklo forma, kuriai būdingas iš žemių, akmenų ar iš žemių ir akmenų supiltas, dažniausiai apskritimo formos sampilas. Tokio sampilo pagrindą dažniausiai juosia stambių akmenų vainikas.

Priešistorė – seniausias žmonijos raidos laikotarpis iki rašto atsiradimo.

Proistorė – terminą pasiūlė Jonas Puzinas XX a. pirmoje pusėje Lietuvos priešistorei pavadinti, nes jis geriausiai atskleidžia to laikotarpio esmę ir yra artimas vartojamai sąvokai – protėvynė, prokalbė.

Rėžtukas – titnaginis akmens ir bronzos amžiaus įrankis kaului, ragui, medžiui apdirbti.

Sampilas – supiltas kauburys (šiuo atveju, žemių).

Skitija – Skitų valstýbė, IV a. pr. Kr.–III a. po Kr. Juodosios jūros šiaurės pakrantės tautų, daugiausia skitų, valstybė. Apėmė dabartinę Rytų Rumuniją, Moldaviją, Pietų Ukrainą, Pietų Rusiją.

Šv. Brunonas (Bruno arba Brunonas Kverfurtietis (Bruno von Querfurt), tapęs vienuoliu gavo Bonifacijaus vardą, gimė apie 974 m., mirė 1009 m. vasario 14 arba kovo 9 d.) – kunigas, 994 m. įšventintas Magdeburge ir pakeltas kanauninku. Pirmasis Lietuvoje veikęs katalikų misionierius. Šventasis, Vilniaus arkivyskupijos globėjas.

Titnagas – labai kietas akmuo, uoliena.

Užbarzda – vidurinio akmens amžiaus žeberklo atsikišimas.

Žeberklas – medžioklės ir žvejybos įrankis, naudotas nuo paleolito laikų.