Senosios gyvenvietės
Piliakalniai Lietuvoje atsiranda I tūkstm. pr. Kr. Tai natūraliai susiformavusios kalvos, kurias žmogus papildomai formavo pylimais, įtvirtinimais. Pilys, statytos ant pirmųjų piliakalnių, neatitinka šiais laikais vartojamos pilies sąvokos. Senosios pilys neturėjo bokštų, tai buvo įtvirtinta karinė gyvenvietė su aukštomis tvoromis. Čia stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Taigi pirmosiose gyvenvietėse Lietuvoje priklausymas bendruomenei buvo būtina išgyvenimui sąlyga: kol vieni augina maistą, rūpinasi buitimi, kiti juos gina.
Sukaupę daugiau turto, lietuviai tobulino piliakalnių sistemą. Čia jie jautėsi saugūs nuo puldinėjimų, nes jų namus ant kalvos taip pat juosė tvoros, pylimai ir kitos kliūtys priešams atbaidyti. Statūs piliakalnių šlaitai buvo sunkiai įveikiami priešams, be to, ant piliakalnių medžiai neaugdavo – jie būtų trukdę aplinkos stebėjimui, tad čia pradedantys augti krūmai ar maži medeliai būdavo greitai nukertami.
Manoma, kad piliakalniai galėjo atlikti ir šventvietės funkciją, tačiau jas fiksuoti ar tirti mokslininkams sudėtinga, nes apie tai beveik nėra išlikusių rašytinių šaltinių, susijusių archeologinių radinių taip pat sunku rasti. Kol Lietuva buvo pagoniškas kraštas (buvo tikima daug dievų), rašyti čia mokėjo itin nedidelė visuomenės dalis. Be to, tam tikri papročiai nebuvo fiksuojami, nes informacija buvo perduodama iš lūpų į lūpas.
Baltų žemėse piliakalniai buvo statomi panašiu principu, tačiau Lietuvos piliakalnių tankumas yra vienas didžiausių regione – čia jų priskaičiuojama daugiau nei 1000. Šis skaičius dėl naujų mokslinių tyrimų dar gali didėti. Lietuvos piliakalniai buvo įtraukti į bendrą saugumo sistemą, kurioje jie galėjo perduoti vieni kitiems ugnies arba dūminius signalus – taip įspėdami apylinkių gyventojus apie artėjantį pavojų.
Su Lietuvos piliakalnių žemėlapiu gali susipažinti čia.
Kernavės apylinkių paviršių stipriai paveikė prieš 10 tūkst. m. pasibaigęs ledynmetis. Slenkantis ledas sunešė žemių nuogulas, kurios ir suformavo Kernavės reljefą.
Pirmieji Kernavės krašto gyventojai čia pradėjo kurtis prieš 9–8 tūkst. m. pr. Kr. Kernavė, vienas iš svarbiausių mūsų valstybės kūrimosi centrų, buvo įkurta 1279 m., tad šis miestas yra senesnis už Vilnių ar Kauną, o klestėjimo laikais galime laikyti XIII a. pab.–XIV a. pr.
Kernavės kūrimosi istorija mena laikus, kai Lietuva buvo valdoma pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo (XIII a.). Jei čia gyveno valdovas, ši vieta turėjo būti itin saugi. Spėjama, kad Kernavė buvo tuometinė Lietuvos sostinė. Tiesa, neaišku, ar Mindaugas išvis turėjo nuolatinę sostinę – ja galėjo būti ne tik Kernavė, bet ir Naugardukas (dab. Baltarusija), paslaptingoji Voruta (niekas nežino, kur ji buvo) ar žemės šalia dabartinio Vilniaus. XIII a. Lietuvą valdant kunigaikščiui Traideniui, Kernavė tapo Lietuvos sostine, tad ji tampa ir svarbiausiu Lietuvos miestu. Dabar šiuos didingus laikus primena penki piliakalniai, ant kurių kadaise stūksojo pilys, ir miestietiška gyvenvietė greta. Visgi Kernavės ir piliakalnių svarba sunyko palyginti greitai nuo miesto įkūrimo, kai 1365 m. miestą sudegino kryžiuočiai ir kai 1390 m. miestas ir pilys buvo sunaikinti Vokiečių ordino, kurio pusėje tuo metu kariavo ir Vytautas. Kernavė niekada nebeatgavo anksčiau turėtos svarbos, tapo eiliniu Lietuvos miesteliu. Sostine tapo Trakai (Trakai buvo Lietuvos sostinė iki 1323 m.). Kai Kernavės svarba sunyko, dauguma gyventojų iš čia išsikraustė. Žmonės ilgai nevykdė rimtesnės veiklos, tad šimtmečius neliesta žemė ir po antpuolių palikti įvairūs namų apyvokos daiktai vėliau tapo lobiais archeologams.
Kad piliakalniuose gyventa ilgai, išduoda archeologų kasinėjimų randami skirtingi kultūriniai sluoksniai.
Teigti, kad XIII a. Lietuvos didikai gyveno prabangiai, būtų sudėtinga: piliakalnių gyvenvietėse galėjo gyventi kelios šeimos (giminė), kurios kartu gynėsi nuo priešų. Giminės name ant piliakalnio gyveno ne tik mama, tėtis, broliai, seserys ir seneliai, bet ir dėdės, tetos su savo vaikais ir anūkais. Po vienu stogu turėjo tilpti viskas: žmonės, gyvuliai, maisto atsargos, ginklai, darbo įrankiai ir visi kiti svarbiausi daiktai.
Pirmųjų Kernavės apylinkių gyventojų namai mūsų eros pradžioje buvo nedideli – 3,5 × 3,5 metrų ploto, vienos patalpos, statmenai suręstų rąstų pastatai. Kelių patalpų namų iš gulsčiai suręstų rąstų Kernavėje atsirado panašiu metu, kai miestas išgyveno savo klestėjimo laikotarpį – XIII a. Visgi atskiruose kambariuose žmonės po vieną gyveno išskirtiniais atvejais.
Senųjų Lietuvos gyvenviečių, taip pat ir Kernavės sodybų sklypai, XIII–XIV a. buvo statomi be aiškesnio
plano. Kernavėje pastebėta, kad senųjų sodybų pastatų kampai buvo orientuoti į pasaulio šalis: šiaurę, rytus, pietus ir vakarus. Čia stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Senieji pastatai ir netgi pilys buvo medinės, todėl iki mūsų laikų neišliko, buvo sunaikintos per antpuolius, o likę pastatai sunyko bėgant laikui.
Piliakalnių pilys buvo valstybės gynimo atrama.
XIII–XIV a. čia tilpdavo apie 80–120 žmonių įgula, pasiruošusi ginti valdovą. Augant gyventojų skaičiui, ant piliakalnių tilpo ne visi – čia gyveno tik svarbiausi ir įtakingiausi tuometiniai valdovai, jų gynėjai. Kiti gyventojai gyveno piliakalnių papėdėse ir, esant pavojui, atbėgdavo ant piliakalnių slėptis.
Apie turtingesnį valdovų gyvenimą byloja archeologų rasti indai, romėniškų taurių stiklo šukės (stiklas tuo metu buvo itin brangus), ginklai, papuošalai ar jų dalys. Valdovų buitis, maistas buvo įvairesni ir brangesni nei paprasto gyventojo.
Didikų namai – pilys – buvo statomi ant piliakalnių ar didesnių kalvų, krantų kyšuliuose. Piliakalnius pilies statytojai paplatindavo, paaukštindavo, iškasdavo
2–3 metrų gylio apsauginius griovius, į kuriuos prileisdavo vandens. Natūraliais vandens grioviais tapdavo ir upelių ar upių vagos. Iškasta žemė taip pat būdavo panaudojama – ją supildavo į pylimus, juosiančius piliakalnį. Piliakalnio šlaitai būdavo nukasami, kad liktų statūs, o didelė piliakalnio aikštelė apjuosiama spygliuočių rąstų siena, jos pamatai suręsti iš ąžuolinių rąstų (kartais ir akmenų). Tarpai tarp rąstų būdavo apdedami moliu.
Spustelėk aktyvias ikonėles ir sužinok daugiau informacijos.
Kernavėje archeologiniai tyrimai pradėti XIX a. pr. Nuo to laiko senųjų Lietuvos gyvenviečių paslapčių atskleidžiama vis daugiau. Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Valstybės dieną Kernavės archeologinė vietovė kviečia nusikelti laiku į praeitį ir švęsti. Čia liepos 6-ąją vyksta tradicinių senųjų amatų ir archajiško gyvenimo būdo pristatymai, viduramžių kovų inscenizacijos, istorinių kostiumų pristatymai, skamba archajiška muzika, vyksta edukaciniai konkursai, archajiški žaidimai, mokslininkai kviečia į atviras paskaitas ir diskusijas. Kiekvienas šventės dalyvis gali pabandyti įsijausti, kaip gyveno lietuviai prieš šimtus ar net tūkstančius metų. Išbandę, kaip senieji amatininkai gamindavosi įvairius namų apyvokos daiktus, indus, siūdavosi drabužius, dažnas supranta, kad tai buvo sudėtingas, bet ir įdomus darbas, reikalaujantis kruopštumo ir didelės kantrybės.
V. Luchtantas
