Tautinis atgimimas knygnešių laikais
Po antrojo bajorų sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą, Lietuvoje prasidėjo vadinamasis Tautinio atgimimo laikotarpis, kai kovą prieš rusinimą tęsė jau ne bajorija, bet valstiečiai ir iš jų besiformuojanti inteligentija. Graždanka valdžiai pavyko išleisti tik 66 spaudinius, tačiau jie nebuvo populiarūs, lietuviai jų nepirko ir neskaitė.
Per 40 spaudos draudimo metų išleista daugiau kaip 3000 leidinių. Knygos buvo spausdinamos Prūsijoje (Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose) ir iš ten nelegaliai gabenamos per sieną. Lietuvoje atsirado iki tol pasaulyje negirdėta knygnešių profesija. Caro valdžia juos persekiojo, baudė piniginėmis baudomis, tremtimi į Sibirą. Knygnešyste užsiiminėjo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, tačiau daugiausiai – valstiečiai. Žymiausias knygnešys buvo valstietis Jurgis Bielinis. Jis vienas arba su talkininkais per sieną gabeno ir Lietuvoje išplatino beveik pusę tuo metu Prūsijoje išspausdintų leidinių. Už jo sugavimą valdžia buvo skyrusi didelę premiją.
Knygnešių, kurie veikė pavieniui ir kurdami slaptas draugijas, veiklos dėka slaptos lietuviškos mokyklos turėjo leidinius, iš kurių galėjo mokyti lietuviškai. Būtent todėl iš valstiečių pamažu susiformavo inteligentijos sluoksnis, ėmęsis leisti rimtus tautinio atgimimo periodinius leidinius („Aušrą“, „Varpą“ ir kt.). Be to, 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų jau buvo raštingi.
Rusinimas per bažnyčią vyko įvairiomis priemonėmis: uždarinėtos bažnyčios, drausta statyti naujas, remontuoti senas, kontroliuojama kunigų veikla, dalis katalikų bažnyčių paverstos į stačiatikių cerkves. Pirmasis lietuviškos spaudos draudimui lotyniškais rašmenimis pasipriešino iš turtingų valstiečių kilęs Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius. Kadangi didžioji dalis Lietuvos kunigų buvo sulenkėję, M. Valančius ėmė skatinti kunigų, pamokslaujančių lietuviškai, rengimą. Ragino kunigus steigti kuo daugiau lietuviškų mokyklų, kurių nemaža dalis buvo slaptos. Pats rašė lietuviškas knygas vaikams ir suaugusiems, pirmasis Rytų Prūsijoje organizavo lietuviškų leidinių spausdinimą. Organizavo blaivybės sąjūdį. Aktyviai lankė gyventojus kaip dvasininkas, aiškino jiems krikščionybės tiesas, skleidė blaivybės, lietuvybės, savišvietos idėjas, steigė knygynus, vaistines Žemaitijos vyskupystėje, kuri buvo Kauno gubernijoje. Mokydamasi iš jo parašytų knygelių brendo tautinė inteligentija.
Jonas Basanavičius (1851–1927) buvo kilęs iš pasiturinčių valstiečių. Baigė Marijampolės gimnaziją. Maskvos universitete studijavo istoriją, filologiją ir mediciną. Daug metų gyveno ir vertėsi gydytojo praktika Bulgarijoje. 1883–1886 m. buvo vienas svarbiausių „Aušros“ laikraščio rengėjų, jame parašė apie 70 straipsnių lietuvių kalbos, tautosakos ir istorijos temomis. XIX a. pabaigoje iškėlė nepriklausomos Lietuvos, savarankiškos nuo Lenkijos ar Rusijos, idėją. Aktyviai užsiėmė moksliniais tyrimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, tautosakos srityse. 1907 m. įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, kuri Lietuvoje, neturinčioje universiteto, telkė įvairių sričių mokslininkus. XX a. pr. dalyvavo visuose svarbiausiuose renginiuose, kuriuose buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams. Atkuriant Lietuvos valstybę 1918 m. Lietuvių istorinėje atmintyje vadinamas Tautos patriarchu (tėvu).
1883–1886 m. Tilžėje ir Ragainėje leistas „Aušros“ laikraštis, kuris spaudos draudimo metais Lietuvoje platintas nelegaliai. Jis nebuvo pirmas religinio turinio lietuviškas laikraštis, nes dar XIX a. pr. Prūsijoje tokius leido ten gyvenantys lietuviai. „Aušra“ buvo pirmas lietuviškas tautinio atgimimo laikraštis, subūręs apie 90 šviesuolių, kuriems rūpėjo per istoriją, lietuvių kalbą, tautosaką žadinti lietuvybę ir skatinti lietuvius priešintis rusinimui. Iš viso buvo išleista 40 numerių. Straipsniuose daug rašyta apie tautinį sąmoningumą, pasisakyta prieš rusinimą, lenkinimą, lietuvių reikalauta tokių pat teisių, kokias turėjo kitos tautos Rusijos imperijos sudėtyje. Aušrininkai, žadindami lietuvių tautinę savimonę, kūrė sąlygas pradėti galvoti apie valstybės atkūrimą.
Vincas Kudirka (1858–1899) buvo kilęs iš Suvalkijos valstiečių. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau Varšuvos universitete studijavo istoriją, mediciną. Sulenkėjęs, tačiau paveiktas „Aušros“, Varšuvoje įkūrė slaptą studentų draugiją „Lietuva“. 1889 m. išleido lietuviško laikraščio „Varpas“ pirmąjį numerį ir dešimt metų buvo leidinio redaktoriumi. Kai kuriuos „Varpo“ numerius parengė beveik vienas. Savo straipsniuose pasisakė už lietuvybės skatinimą, rūpinosi valstiečių ekonominiu lavinimu, kritikavo caro valdžios rusinimo politiką. Prieš pat mirtį sukūrė ir parašė eilėraštį „Tautiška giesmė“, kurį išspausdino „Varpe“, – šis vėliau tapo Lietuvos valstybiniu himnu. Varpininkai tęsė aušrininkų pradėtą darbą: rašė straipsnius, kviečiančius siekti Lietuvos politinio savarankiškumo, kelti ūkio padėtį, skatinti amatus, prekybą, kovoti su lietuvių emigracija, platinti švietimą, šelpti besimokantį jaunimą. Laikraštyje bendradarbiavo apie 150 autorių.
J. Tumui-Vaižgantui, 2019. Skulptorius G. Piekuras
Jeigu XIX a. pirmoje pusėje lietuvybės puoselėjimas rūpėjo tik pavieniams katalikų bažnyčios dvasininkams (M. Valančius, A. Mackevičius), tai XIX a. pabaigoje užaugo nauja, jauna kunigų karta, aktyviai dalyvavusi tautiniame atgimime. 1896 m. katalikų dvasininkai slapta ėmė leisti mėnesinį laikraštį „Tėvynės sargas“. Jame buvo smerkiami sulenkėję lietuviai, pasisakoma už lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose, raginama kovoti dėl spaudos grąžinimo, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neparduoti žemės kitataučiams, skatinama tautos ir katalikų bažnyčios vienybė. Ryškiausia figūra buvo iš valstiečių kilęs Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Baigęs Kauno kunigų seminariją, tapo dvasininku, kūrė lietuviškas mokyklas, rašė daug grožinės literatūros kūrinių. Užmezgė ir palaikė ryšius su knygnešiais, rūpinosi slaptomis jų draugijomis, daug keliaudavo po parapijas platindamas knygas, mokė vaikus skaityti, buvo įsitraukęs į slaptųjų mokyklų kūrimą. Dirbo pagrindiniu „Tėvynės sargo“ redaktoriumi.
