Valstybė XIII amžiuje
Kokį plotą užėmė pirmykštė Lietuva, tyrinėtojai dar ginčijasi, bet tai turėjo būti teritorijoje tarp Nemuno, Neries ir Merkio upių, nes čia buvo pirmieji Lietuvos valstybės centrai Kernavė, Trakai, Vilnius. Maždaug čia ir turėjo prasidėti lietuvių žemių jungimas(is) į vieną valstybę. Didysis kunigaikštis Mindaugas – Lietuvos valstybės įkūrėjas. XIII a. pradžioje dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo keletas atskirų baltiškų žemių, kurioms vadovavo kunigaikščiai. Žemės kariavo su kaimynais lenkais, rusais ir į rytinę Baltijos pakrantę atsikrausčiusiais vokiečių ordinų riteriais (kryžiuočiais ir kalavijuočiais). Mindaugas, turėjęs savo valdą vidurio Lietuvoje, ilgainiui įsigalėjo tarp kitų kunigaikščių naudodamas karinę jėgą ir plėsdamas savo žemę. Mindaugas pritraukė ir dalį slavakalbių žemių: Naugarduką, Minską, net Polocką. Taip vienijant žemes, XIII a. 3–4 dešimtmečiuose susikūrė pirmoji Lietuvos valstybė – Didžioji Kunigaikštystė. Dėl įvairių priežasčių lietuviams, skirtingai nei latviams, prūsams arba estams, pavyko sukurti savo savarankišką valstybę. Valstybės sukūrimas yra didžiausias kunigaikščio Mindaugo nuopelnas.
Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas ne tik sukūrė valstybę, – jis pirmasis siekė priartinti Lietuvą prie Vakarų Europos. Dėl šio tikslo 1251 m. priėmė krikščionybę ir 1253 m. Romos popiežiaus leidimu buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Kurioje Lietuvos vietoje vyko karūnacija nėra žinoma, tačiau šaltiniai byloja, kad karūną Mindaugui ir jo žmonai Mortai kūrė Rygos miesto auksakaliai. Nors Mindaugas vėliau atsiskyrė nuo krikščionybės ir grįžo į pagonybę, karalystės statusas ir karinė galia darė Lietuvą pirmaujančia regiono valstybe. XIII amžiaus pabaigoje, sutrukdžius vokiečių ekspansiją rytinėje Baltijos pakrantėje, plečiamuosius žygius Rusios link karinė monarchija padarė valstybės strategijos dalimi.
Tikroji Mindaugo karūnavimo tiksli diena nėra žinoma – istoriniuose šaltiniuose fiksuojama tik data, kai popiežius Inocentas IV 1253 m. išduotame rašte patvirtino Mindaugo raštą, kuriuo Lietuvos valdovas karūnacijos dieną arba po ceremonijos Livonijos ordinui užrašė dalį žemaičių žemių. 1989 m. garsus istorikas Edvardas Gudavičius nustatė tikėtiną karūnacijos datą – liepos 6-ąją. 1990 m. Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją paskelbė šventine diena.
Liepos 6-osios šventimo tradicijos formavosi nuo 1991-ųjų. Šiandien liepos 6-oji žinoma kaip Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena.
Kasmet liepos 6 d. 21 val. viso pasaulio lietuviai raginami vieningai sugiedoti Tautišką giesmę. Ši idėja gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėja“ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Tautišką giesmę, pirmą kartą kelioms istorinėms akimirkoms Žemės rutulį apjuosusią gyva balsų grandine. Nuo tol ši unikali tautos iniciatyva, palaikoma pavienių žmonių ir aktyvių bendruomenių, tapo gyva mūsų laikų tradicija. O 2019 m. Seimas paskelbė liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ne tik Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir Tautiškos giesmės diena.
Mindaugo žmona, karalienė Morta, neabejotinai yra pirmoji žymi moteris Lietuvos istorijoje. Ji patarinėjo Mindaugui svarbiais valstybės valdymo klausimais, ragino neatsisakyti krikščionybės ir nekariauti su ordinu. Kronikos pabrėžia Mortos vaidmenį platinant krikščionybę. Grįžusį iš sunkaus žygio Mindaugą pasitikusi karalienė klausinėdavo jį, guosdavo ir meiliai nusižemindama išreikšdavo pasiilgimą. Tai pirmieji žmogiškos meilės atspindžiai Lietuvos istoriniuose šaltiniuose, kuriais negalima nesižavėti. Morta pagimdė Mindaugui tris sūnus, tačiau Mindaugaičių dinastijai susikurti nebuvo lemta. 1993 m., minint 740-ąsias karūnavimo metines, buvo įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją iškilmingai įteikiama Lietuvos karalienės Mortos premija darbščiausiems, kūrybingiausiems ir talentingiausiems Lietuvos vaikams iki 16 metų už pasiekimus muzikos, dailės, teatro, literatūros ir kitose meno srityse.
XIII–XV a. Lietuvos valstybė turėjo keletą politinių centrų, kuriuos galima laikyti sostinėmis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo vardas dažniausiai siejamas su Vorutos pilimi, kuri pirmą kartą paminėta 1251 m., tačiau iki šiol tiksli vieta nežinoma. Joje Mindaugas dažniausiai gyveno ir slėpdavosi nuo priešų. Istorikai kalba apie keliolika galimų vietų dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose. XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje sostinėmis buvo Kernavė (kunigaikščio Traidenio laikais), garsėjanti savo piliakalniais, ir Senieji Trakai (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino laikais), kuriuose gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Nuo 1323 m. Gediminas perkėlė sostinę į Vilnių, kuriame pastatė tris pilis, iš jų rašė laiškus į Vakarų Europą, kviesdamas svetimšalius apsigyventi sostinėje. Nuo tada iki pat XVIII a. pabaigos LDK sostine visada buvo Vilnius. Kaip rašoma Lietuvos Respublikos konstitucijos 17 straipsnyje – „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“.
