Valstybės gimimas
Svarbiausias lietuvių tautinio atgimimo tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilęs klausimas – su Rusija ar su Vokietija susieti savo likimą – tapo vienu svarbiausių lietuvių inteligentijos diskusijų objektų. Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linkę atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvenamose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkreipiant dėmesį ir į Mažąją Lietuvą. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudariusią sąjungą su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą ėmė pretenduoti ir trečia (be Rusijos ir Lenkijos) valstybė – Vokietija.
1917 m. rugsėjį, kai Lietuva dar priklausė Vokietijos imperijai, lietuvių inteligentija Vilniuje susirinkusi į konferenciją išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona. Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. 1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26) ir pasirašė nutarimą – Lietuvos nepriklausomybės aktą. Istoriniam posėdžiui pirmininkavo daktaras Jonas Basanavičius. Aktas, tapęs savotišku Lietuvos valstybės gimimo liudijimu, vasario 19 d. buvo išspausdintas dienraštyje „Lietuvos aidas“.
Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis 1918 m. vasario 16 d. buvo 41 metai, vyriausias amžiumi buvo 66-erių Jonas Basanavičius, jauniausias – 25-erių Kazimieras Bizauskas. Lietuvos Taryba buvo gana jauna amžiumi, brandi patirtimi, todėl natūralu, kad vėliau jos nariai ėjo politines pareigas Lietuvos Respublikoje. 19 iš 20 signatarų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pagal socialinę kilmę 16 buvo kilę iš ūkininkų, 4 – iš bajorų šeimų. Signatarai atstovavo visiems Lietuvos žmonėms. Pagal geografinę kilmę tarp jų buvo žemaičių, suvalkiečių, aukštaičių. 18 signatarų buvo gimę Lietuvos teritorijoje, 2 – Latvijoje.
