Valstybės kūrimas

Jonas Basanavičius (1851–1927). XIX a. lietuvių tautinio atgimimo patriarchas dalyvavo visose svarbiausiose akcijose, kur buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams, ir atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1918 m. vasario 16 d. vadovavo Lietuvos Tarybos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo – plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Vėliau, jau po Vasario 16-osios akto, kartu su visa Lietuvos Taryba priėmė pirmuosius įstatymus, kurie ir nustatė Lietuvos Valstybės pagrindus. Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. Mirė vasario 16 d. per 9-ąsias nepriklausomybės metines. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Kazys Grinius (1866–1950). Kadaise knygnešys, „Aušros“ platintojas ir varpininkas. Pagal profesiją buvo gydytojas. 1914 m. „Varpe“ išspausdino straipsnį Apie šalies nepriklausomybę, jame pirmasis iš lietuvių aiškiai išdėstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prielaidas. Valstiečių liaudininkų partijos narys, Steigiamojo Seimo narys, vienas iš 1922 m. Konstitucijos rengėjų, 1920–1922 m. vyriausybės vadovas. 1926 m. buvo išrinktas trečiuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jam esant Prezidentu pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų Sąjunga, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija. Amžininkų teigimu, buvo idealistas, patriotas, labai darbštus, kuklus, o kaip politikas – demokratiškas, taupus ir vengiantis naudoti valstybės turtą asmeniniams reikalams. Nesinaudojo valstybiniu automobiliu. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į JAV. K. Grinius neprarado vilties, kad bolševikų režimas žlugs, kad bus atkurta laisva ir demokratinė Lietuvos valstybė. Dėl Lietuvos okupacijos jis kreipėsi net į šešiolikos valstybių vadovus, prašydamas paramos. Mirė Čikagoje 1950 m.

Antanas Smetona (1874–1944). Pagal profesiją buvo teisininkas. Telkė lietuvių inteligentiją. Įkūrė Lietuvių tautininkų sąjunga ir buvo jos vadovas. Lietuvos tarybos pirmininkas, signataras, Seimo narys, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919–1920). Tačiau 1926 m. kartu su karininkais įvykdė valstybės perversmą ir realiai valdė Lietuvos Respubliką iki 1940 m. Kaip valstybės vadovas, buvo stiprios diktatūrinės, vieno asmens valdžios šalininkas. Rėmėsi daugiausia tautininkais, kariuomene, policija, valstybės saugumu. Suvaržė laisvę viešai skleisti valdžiai nepalankias nuostatas (įvedė cenzūrą), sugrąžino karo padėtį, uždraudė politinių partijų (išskyrus tautininkų) veiklą, stiprino prezidento valdžios galias. Jo valdymo laikmetis laikomas demokratijos nuosmukiu. 1940 m., kai Lietuvai grėsė Sovietų Sąjungos okupacija, paliko šalį ir emigravo į JAV.

Aleksandras Stulginskis (1885–1969). Pagal profesiją agronomas. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau – Valstybės taryba). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Prieš tapdamas politiku gerai mokėjo tik vokiečių kalbą. Darbui aukštose pareigose gerai išmoko prancūzų, anglų ir lotynų kalbas. Pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje išrinktas jo pirmininku. Šias pareigas pradėjo eiti būdamas 35 metų amžiaus ir iki šiol išlieka jauniausiu Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas pradėjusiu eiti asmeniu. 1920–1926 m. buvo Lietuvos Respublikos prezidentas. Daug prisidėjo kurdamas demokratiją Lietuvoje.