Vilnius
Lietuvos sostinė Vilnius yra didžiausias Lietuvos miestas pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių. 2023 m. duomenimis, oficialiai mieste gyveno apie 593 tūkst. žmonių. Įdomu tai, kad Vilnius, užimantis 401 km² plotą, yra vienas didžiausių miestų Europoje, savo dydžiu lenkia net Paryžių (105,4 km²). Dėl palyginti mažo gyventojų skaičiaus ir didelio ploto Vilniuje yra gausu žaliųjų zonų ir parkų netgi pačiame miesto centre.
Vilniaus miesto savivaldybė padalyta į 21 seniūniją. Kiekviena iš jų savita – vienos garsėja senąja miesto istorija, kitose kuriasi modernios įmonės, pramogų centrai. Kiti mikrorajonai auga kartu su čia dygstančiais daugiabučiais.
Vilniaus pavadinimas kilęs nuo Vilnios upės vardo. Vilnele dar vadinama upė skiria Vilniaus senamiestį ir Užupį.
1323 m. Gediminas siuntė laiškus popiežiui, Vakarų Europos miestams, rašė Vokiečių ordinui – pasakojo apie netrukus išgarsėsiantį miestą Europoje. Tuo metu, Viduramžiais, Lietuvos administravimas buvo paprastas. Valstybės centru buvo laikomas valdovas, tad kur būna ir gyvena jis, ten ir sostinė. Dėl šios priežasties Lietuva pastovios sostinės neturėjo.
Gediminas išsirinko šią vietą, čia statė pilį, kūrė miestą, kvietė pirklius, amatininkus. Naujame mieste būtų galima burti tvirtą kariuomenę, statyti pilį, kurti nuolatinius verslus ir plėtoti prekybą. Dėl šios priežasties nutarta įkurti nuolatinę Lietuvos sostinę. Žinoma, kad Gediminas čia apsigyveno dar anksčiau nei 1323 m., tačiau kada tiksliai – neaišku.
Nuo įkūrimo Vilnius sparčiai plėtėsi ir greitai tapo pačiu didžiausiu Lietuvos miestu – jame ir gyventojų buvo daugiausia, o jų ir valdovo saugumą užtikrino trys pilys: Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji. Jos sudarė vientisą gynybinių pilių sistemą. Gedimino laikų pilis buvo medinė – dabartinės Gedimino pilies vaizdas iš tiesų siejamas su Vytauto (kuris buvo Gedimino anūkas) laikais. Visgi, nuo Gedimino laikų įsigaliojo taisyklė būsimiems valdovams: kas valdo Vilnių, tas valdo ir Lietuvą.
Perskaityk ir susipažink su Vilniaus įkūrimo legenda.
Įkūręs naują miestą, Gediminas suprato, kad, norint neatsilikti nuo kitų Europos sostinių, čionykštis gyvenimas turi būti toks pat modernus kaip ir svetur. Dėl šios priežasties į Lietuvą jis kvietėsi amatininkų, vienuolių, mokytojų. Gedimino sumanumas, finansinės garantijos ir pažadas, kad jie čia bus saugūs ir priimti svetingai, gerokai padidino Vilniaus gyventojų skaičių. Naujieji miesto gyventojai, dalydamiesi savo žiniomis ir naujovėmis, smarkiai pagerino gyvenimo kokybę Vilniuje. Čia atsirado amatininkų dirbtuvių, verslų, kurie neatsiliko nuo Europos sostinių. Miestas tobulėjo tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme.
Gedimino talentą diplomatiškai spręsti svarbiausius valstybės klausimus įrodo ir jo laiškų reikšmė. Jis puikiai jautė, ką ir kaip rašyti svarbiausiems Europos valdovams, popiežiui, amatininkams ir kt., kad žinia apie Lietuvos saugumą ir augančio Vilniaus svarbą būtų išgirsta. Gediminas savo laiškuose ne tik kalbėjo apie Vilnių, o ir apie lietuvių įsipareigojimą priimti krikštą ateityje. Krikščionybės priėmimas buvo vienas svarbiausių Lietuvos pažadų Europai norint būti pripažintai valstybei. Gediminas ieškojo būdų, kaip atkreipti popiežiaus ir svarbiausių Europos valstybių ir miestų valdovų dėmesį į LDK, kad mūsų šalis būtų moderni ir saugi.
Gediminas laiškuose popiežiui Jonui XXII skundėsi nepateisinamais Vokiečių ordinų puldinėjimais. Valdovas vis žadėjo priimti krikštą, todėl aiškino, kad Kryžiaus žygiai čia neturintys vykti. Sakoma, kad diplomatiška Gedimino valdymo politika padėjo Lietuvai išvengti daugybės karinių konfliktų, nors pats Gediminas taip ir nepriėmė krikšto.
Nuo miesto įkūrimo kitatikiams buvo pažadėta tikėjimo laisvė. Vilniuje statyti įvairių konfesijų maldos namai, tad žmonės turėjo kur laisvai išpažinti savo tikėjimą. Maldos namai, jų pastatymo vieta ir vietovardžiai atspindėjo, kur ir kokios tautybės, amato bei tikėjimo žmonės gyveno (pavyzdžiui, Totorių, Vokiečių, Latvių, Kalvių, Mėsinių, Rūdninkų ir kt. gatvėvardžiai). Kreipdamasis į kitataučius, skirtingų tikėjimų užsienio amatininkus, valdovas siūlė jiems atvykti į Vilnių verslauti, be kita ko, buvo žadamas darbas, kuriame nereikėjo mokėti mokesčių. Tokie Gedimino pasiūlymai pritraukė įvairių kultūrų žmonių. Jie Lietuvoje rado namus ir darbą, savo patirtimi ir žiniomis dalijosi su lietuviais. Naują sostinę pasiekusios naujos prekės, idėjos, architektūros stiliai, mados pradėjo plisti visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
1387 m. pakrikštijus Lietuvą (be Žemaitijos krašto), Vilnius netrukus gavo Magdeburgo teises – tai dar labiau paskatino miestą plėstis. XV a. čia jau gyveno 20 000 gyventojų, daugėjo mūrinių namų. Miestas ir toliau buvo daugiakultūris: čia gyveno lietuvių, rusėnų, lenkų, žydų, vokiečių, totorių, karaimų. XVI a. LDK valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca su kartu atvykusia italų bendruomene Vilniuje diegė itališkas architektūros, maisto madas, papročius. Panašiu laikotarpiu Europoje vyko didelių reformų bažnyčioje – reformacija. Norint neprarasti krikščionių katalikų bažnyčios įtakos Lietuvoje ir, žinoma, norint turėti aukštojo mokslo įstaigą, 1579 m. buvo įkurtas Vilniaus universitetas. Jėzuitų ordino įkurtas Vilniaus universitetas kvietėsi dėstytojų, studentų iš svetur. Taigi Vilnius tapo dar atviresnis ne tik čia atvykusiems žmonėms, bet ir naujoms žinioms.
Seniausias žinomas XVI a. pr. Vilniaus pieštinis planas, pavadintas Vilna Litvaniae Metropolis (Vilnius Lietuvos sostinė), įdėtas trečiojoje Brauno knygoje. Legendoje (vokiečių kalba) paminėti 28 žymiausi miesto objektai, tarp jų Aukštutinė ir Žemutinė pilys, Jaunosios karalienės Barboros rūmai, Katedra, Šv. Barboros, Bernardinų, Šv. Jono bažnyčios, Iždo rūmai, rotušė, svarbiausios gatvės, miesto sienos su vartais.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė bendrą valstybę su Lenkijos karalyste. Šis valstybių junginys vadinamas Abiejų Tautų Respublika (ATR – bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, gyvavusi 1569–1795 m.). Vilniuje buvo juntama lenkų ir kitų Vakarų Europos tautų įtaka (mada, kalba, kultūra, maistas ir kt.), tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Po paskutinio ATR padalijimo 1795 m. Lietuva 123 metus buvo ištrinta iš Europos politinio žemėlapio. Rusijos imperija, norėdama užgniaužti Lietuvos nepriklausomybės siekius, rusinimo politiką pradėjo nuo svarbiausio miesto – sostinės Vilniaus.
1830–1831 m. ir 1863–1864 m. vykę sukilimai prieš Rusijos imperiją parodė, kad Vilniaus daugiakultūriškumas ir demokratinės idėjos buvo itin puoselėjamos. Rusijos imperijai numalšinus sukilimus, 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o nuo 1864 m. iki 1904 m. draudžiama spauda lietuviškais rašmenimis.
Vilniaus simbolis – Gedimino pilis – po 1830–1831 m. sukilimo tapo Rusijos imperijos karine tvirtove. Po 1863-1864 m. sukilimo Gedimino pilies kalne slapta buvo palaidoti svarbiausi Lietuvos sukilėliai, kurių kūnai čia atrasti tik 2017 m.
Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos teritorijoje sukėlė daug nesaugumo ir chaoso, ypač dėl dažnų teritorijos okupacijų ir administracinių pasikeitimų. Karo metu ir po jo Vilniaus statusas tapo itin svarbus politikos požiūriu. Po Nepriklausomybės kovų, kurios vyko iškart po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnius 1920 m. spalį buvo užimtas Lenkijos, o Kaunas laikinai tapo Lietuvos sostine. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. spalio 10 d., Vilnius buvo grąžintas Lietuvai pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasirašytą slaptą susitarimą, taip pat Lietuva buvo priversta priimti SSRS kariuomenę į savo teritoriją. Tai sukėlė ironišką ir skausmingą situaciją, apibūdintą šūkiu „Vilnius mūsų, o mes – rusų“ ir nurodančią priverstinį Lietuvos suvereniteto apribojimą. Visgi 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo priimtas ir pasirašytas Nepriklausomybės aktas, o 1990 m. kovo 11 d. atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. Kovas su okupaciniais režimais Vilniuje įprasmina ir 1991 m. sausio 13 d. – Laisvės gynėjų diena.
Nepaisant įvairių draudimų ir persekiojimų, nuo pat Vilniaus įkūrimo laisvės ir tolerancijos idėjos buvo išsaugotos. Vilniaus gyventojų tautinės sudėties lentelėje matomos pagrindinės tautos, gyvenusios mieste XIX a. pab. –XXI a. pr. Šiuo laikotarpiu lietuvių dauguma mieste ima susidaryti po Antrojo pasaulinio karo. Tautinės sudėties kitimus lėmė kertiniai istoriniai įvykiai. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. atgavus nepriklausomybę, kovos dėl laisvės nesibaigė, nes Vilnius buvo užimtas Lenkijos. Kai Vilnių 1919 m. užėmė lenkai (sostinė 1919–1939 m. buvo perkelta į Kauną) – jie sudarė virš 65 % miesto gyventojų. Taigi lenkų dauguma čia gyveno ir prieš šią okupaciją.
Žydai ilgą laiką buvo viena pagrindinių tautų, gyvenusių Vilniuje, tačiau po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto jų gyventojų skaičius drastiškai sumažėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo sugriauta apie 40 % pastatų, smarkiai pakito tautinė miesto gyventojų sudėtis. Vilniuje išaugo rusų gyventojų skaičius, kai šalis po Antrojo pasaulinio karo buvo užimta Sovietų Sąjungos.
Šiandienis Vilnius sukurtas daugybės 700 metų sostinės istorijos įvykių. Miestas tebėra svetingas įvairių tautybių žmonėms, jame veikia nemažai tarptautinių mokslo įstaigų, įmonių, gausu istorinių ir architektūrinių paminklų. Vilnius organizuoja ir tarpvalstybinius susitikimus (pavyzdžiui, NATO Summit 2023). Tai nuolat augantis Lietuvos miestas. Vilniuje dirba Lietuvos Prezidentas, Vyriausybė, įsikūrusios visos ministerijos. Tai ir svarbiausias Lietuvos ūkio ir prekybos centras.
Istorinis Lietuvos sostinės centras įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Taip pat Vilnius nuo senų laikų garsėjo kaip literatūros miestas, kuriame įvairiomis kalbomis kūrė žymūs literatai, įamžinę sostinę savo kūriniuose. Vilniuje knygos pradėtos spausdinti 1522 m., kai išleista Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“. Vilniaus knygų spaustuvė buvo pirmoji tokia Rytų Europos regione. Čia taip pat atsiskleidė Lietuvos, tarp jų ir vilniečių, daugiakultūriškumas, nes knygos buvo spausdintos lenkų, rusėnų, lotynų ir jidiš, latvių bei hebrajų kalbomis. Vilniuje kūrė Adomas Mickevičius, Romenas Gari, Česlovas Milošas. Vilnius yra pirmasis Lietuvos miestas, kuriam suteiktas UNESCO literatūros miesto statusas UNESCO kūrybinių miestų tinkle. Čia vystėsi literatūros žanrai, visas miestas paženklintas literatūros simboliais.
Vilniuje rengiama knygų mugė (didžiausia Baltijos šalyse), tarptautiniai literatūros festivaliai, knygų pristatymai. Sostinėje jau daugiau nei 100 metų veikia pagrindinė visos šalies Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Beje, pirmosios lietuvių kalba parašytos knygos „Katekizmas“ originalas taip pat saugomas Vilniuje, Vilniaus universiteto bibliotekoje. Įdomu, kad iki mūsų dienų išlikę tik du šios knygos egzemplioriai (antrasis saugomas Torūnės universiteto bibliotekoje, Lenkijoje).
