Žymiausi Lietuvos kūrėjai ir jų kūriniai
Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius; 1753–1798) – lietuvių architektas, klasicizmo stiliaus kūrėjas Lietuvoje. Architektas kilęs iš valstiečių šeimos, mokėsi Kupiškio parapijos mokykloje, tarnaudamas Palėvenės bažnyčios kunigui ir Panevėžio pijorų mokykloje (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija). Studijavo matematiką ir architektūrą Vilniaus universitete, vėliau – Romoje. Baigęs studijas, Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė matematiką. Jo studijas ir veiklą rėmė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Laurynui Gucevičiui jis skyrė žemės valdą, architektas tapo bajoru. Su Vilniaus vyskupu architektas keliavo po Vakarų Europą ir vėliau dirbo jo rūmuose (dabartinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje), dėstė Vilniaus universitete. Taip pat architektas dalyvavo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime.
Vilniaus katedra buvo ne kartą perstatyta pagal stilių, kuris gyvavo tuo laikotarpiu. 1769 m. audra nugriovė katedros bokštą, tad apgriuvusi katedra buvo uždaryta. 1783–1801 m. katedra buvo perstatyta pagal Lauryno Gucevičiaus projektą (sumanymą užbaigė architektas Mykolas Šulcas, nes projekto kūrėjas jau buvo miręs). Dabartinė Vilniaus katedros išvaizda yra tokia, kokią ją XVIII a. pabaigoje suprojektavo architektas Laurynas Gucevičius.
Rotušė statyta 1785–1799 m.: pradėta Abiejų Tautų Respublikos laikais ir baigta jau valdant carinei Rusijai. Iš trijų Lauryno Gucevičius projektų buvo pasirinktas pats kukliausias, mažiausiai kainavęs, neturėjęs bokšto, kurio viršuje buvo paminklas paskutiniam Abiejų Tautų Respublikos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Projekto su valdovo paminklu įgyvendinti nebuvo įmanoma ne tik dėl pinigų trūkumo, bet ir dėl valstybės žlugimo. Pastatytame Vilniaus rotušės priekiniame fasade matomi klasicizmui būdingi ypatumai: šešios priekinės kolonos, trikampis frontonas (pastato dalis virš kolonų), pastatui būdingos taisyklingos geometrinės figūros.
Dar vienas žinomas Lauryno Gucevičius projektas – Verkių dvaro rūmai, kuriuos pastatyti užsakė architekto globėjas vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1769–1781 m. dvaro pastatų atnaujinimo darbams vadovavo architektas Martynas Knakfusas. Vėliau (iki 1788 m.) dirbo jo mokinys – Laurynas Gucevičius, kuris sukūrė naują centrinių rūmų projektą, baigė šių rūmų išorės darbus, o viduje įrengė didžiąją salę, paradinius laiptus. Šiuo metu Verkių rūmų parkas yra vilniečių ir miesto svečių lankoma vieta, išlikusiuose pastatuose dirba Vilniaus universiteto mokslininkai.
Architekto Laurynas Gucevičiaus svarbą Lietuvai rodo ir jo įamžinimas. Jo vardu miestų savivaldybės pavadino gatves (pavyzdžiui, Vilniaus mieste). Taip pat veikia jo vardu pasivadinusios mokyklos (Širvintuose ir Kupiškyje). Laurynas Gucevičius buvo vienas iš Lietuvos kūrėjų ir tapo kitų kūrėjų kūrybos objektu. Susipažinkite su keliais tokių kūrinių pavyzdžiais:
Aktorius Marius Repšys Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Katedra“ vaidina architektą Lauryną.
Autorius S. F. Fleury.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuotrauka
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) – iš Varėnos kilęs lietuvių kompozitorius, dailininkas. Muzikos jį pirmiausia mokė tėvas, dirbęs vargonininku. Vėliau Mikalojus Konstantinas Čiurlionis muzikos mokslus tęsė Plungės dvaro orkestro mokykloje, Varšuvos muzikos institute (Lenkijoje), Leipcigo konservatorijoje (Vokietijoje). Baigęs muzikos mokslus ėmėsi naujos srities – dailės. XX a. pradžioje mokėsi Varšuvos dailės mokykloje.
Per trumpą kūrybinės veiklos laikotarpį M. K. Čiurlionis sukūrė apie 400 muzikos kūrinių (garsiausi iš jų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“), daugiau nei 300 paveikslų.
1908-1909 m. M. K. Čiurlionis nutapė pirmąją paveikslo „Karalių pasaka” versiją. 1909 m. – antrąją. Dailininkas vaizdavo du karalius (arba karalienę ir karalių), kurie rankose laiko kaimą. Jų fone – tamsus miškas. 1909 m. Trečiojoje lietuvių dailės parodoje, kuri įvyko Vilniuje, dailininkas kartu su dar keliomis dešimtis kūrinių pristatė paveikslą „Karalių pasaka”.
Žiūrėti vaizdo įrašą nuo 18:22 min.
Ištrauka iš simfoninės poemos „Miške”
1900-1901 m. M. K. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą „Miške“. Jis ją kūrė gyvendamas Varšuvoje, kurioje mokytojavo privačiai. Kompozitoriaus kūrinys grafo M. Zamoyskio paskelbtame konkurse gavo specialų komisijos pagyrimą. 1912 m. simfoninė poema „Miške“ buvo pirmą kartą atlikta Sankt Peterbuge (Rusijoje), praėjus metams po kompozitoriaus ir dailininko mirties.
![Vytautas Landsbergis apie „Pasaką“.
1909 m. pradžioje Peterburge Čiurlionis vėl nutapė „Pasaką“ su dviem karaliais milžinais, laikančiais rankose spindinčią kaimo sodybą. Paveiksle išreikšta gana skirtingo turinio dalykų – nacionalinio išsivadavimo idėjų nuspalvintas tautos kultūros aukštinimas, slėpiningas nakties gamtos vitalumas [gyvybingumas], kosminė žmonių gyvenimo begalybė, dabarties ir praeities sambūvis [subuvimas], tautosakinė epinė karalių bei pilių reikšmė.](https://ltist5-6.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/Ciurlionio-saltiniai_Saltinis-copy-4.jpg)
![Kompozitorius Juozas Tallat Kelpša apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą.
Čiurlionis – didelis ir nuoširdus menininkas, visa galva prasikišęs už eilę savo amžininkų. Jo dainų negalėjo tų laikų mėgėjų choras sudainuoti. Jo muzikos veikalų [kūrinių] publika, išskyrus mažą išimtį, nesuprasdavo. Savo didesniųjų muzikos veikalų jis negirdėjo, nes mes negalėjome jų išpildyti. Simfoninė poema „Miškas“ <...> atlikta Petrapilyje tik Čiurlioniui mirus.](https://ltist5-6.smp.emokykla.lt/wp-content/uploads/Ciurlionio-saltiniai_Saltinis-copy-8.jpg)
Juozas Zikaras (1881–1944) – lietuvių skulptorius, mokytojas. Dailės jis mokėsi Vilniuje (Vilniaus piešimo mokykloje, Juozapo Montvilos privačioje piešimo ir braižybos mokykloje) ir Sankt Peterburge (Dailės skatinimo draugijos mokykloje, Dailės akademijoje).
Didžiąją dalį savo gyvenimo Juozas Zikaras dirbo mokytoju. Šią karjerą jis pradėjo Sankt Peterburge, o grįžęs į Lietuvą mokytojavo Panevėžio valstybinėje (berniukų) gimnazijoje (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija), vėliau – Kauno meno mokykloje.
Skulptūra „Laisvė“
Statulą Juozas Zikaras sukūrė 1921 m. Ji buvo pastatyta 1928-aisiais Kaune, tačiau 1950 m. sovietų valdžia statulą nugriovė. 1989 m. „Laisvė“ buvo atkurta ir dabar ji puošia Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.
Skulptūra „Knygnešys“
Skulptūra skirta lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiui (1864–1904 m.) ir knygnešių veiklai įamžinti.
Autorius P. Šinksis. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejaus nuotrauka
Lina Lapelytė – lietuvių skulptorė, smuikininkė, kompozitorė, dėstytoja, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (smuiko klasę), Londono menų universitetą, Karališkąjį meno koledžą Londone. Rugilė Barzdžiukaitė – lietuvių kino ir teatro režisierė, operatorė, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir Londono universiteto Goldsmito koledžą. Vaiva Grainytė – lietuvių rašytoja, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, studijavo kinų kalbą Centrinėje teatro akademijoje Pekine.
Opera-performansas (pasirodymas) „Saulė ir jūra“
Operoje-performanse „Saulė ir jūra“ pasakojama apie klimato kaitą, planetos saugojimą, o tuo metu dirbtiniame paplūdimyje maudymosi apranga apsirengę poilsiautojai deginasi, stato smėlio pilis, skaito, žaidžia, valgo, dainuoja.
Opera „Geros dienos!“
Operoje „Geros dienos!“ vaizduojami skirtingi kasininkių likimai, su humoru perteikiamas požiūris į šiuolaikinę pasaulio ūkio tvarką (darbą dėl pinigų, pelno), vartotojiškumą (didelį vartojimą).
