Sovietų Sąjungos okupacinis režimas Lietuvoje
1944 m. liepos mėnesio pradžioje, tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungos kariuomenei įžengus į Lietuvą, prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija (pirmoji sovietinė okupacija vyko 1940–1941 m.). Nepaisydama vietos gyventojų, ypatingai partizanų, pasipriešinimo, Sovietų Sąjunga Lietuvoje įvedė okupacinį režimą. Tai reiškė, jog okupuota Lietuva buvo pradėta pertvarkyti pagal Sovietų Sąjungos valstybės modelį. Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, taip ir Lietuvoje buvo įvesta komunistų partijos diktatūra. Okupacinė valdžia šalyje įvedė griežtus įstatymus, kurie suvaržė gyventojų teises ir laisves.
Vadovaudamasi savo primestais įstatymais, okupacinė valdžia pirmiausia ėmė pažeisti pagrindines piliečių teises ir laisves:
- Gyventojų turtą paskelbė valstybės nuosavybe.
- Apribojo žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę.
- Ėmė persekioti ir griežtai bausti nepaklūstančiuosius.
- Valstybės kontroliuojama žiniasklaida ėmė riboti informaciją, draudė skelbti informaciją apie valdžios veiklą, nusikaltimus ir kitas gyventojams svarbias temas.
Siekdama įgyvendinti šias priemones, okupacinė valdžia pasitelkė Glavlitą.
Po 1953 m. Sovietų Sąjungos vadovo J. Stalino mirties prasidėjo pertvarkymai, žinomi kaip „atšilimo“ laikotarpis. Valstybės vadovu tapęs ir J. Stalino nusikaltimus kritikavęs N. Chruščiovas ėmėsi mažinti nepaklūstančiųjų persekiojimą, kiek sušvelnino okupacinės valdžios politiką kultūros bei mokslo srityse. Tačiau Komunistų partijos diktatūra valstybėje išliko.
Okupacinė valdžia taip pat didelį dėmesį skyrė sau palankios propagandos kūrimui ir demonstravimui.
Okupacinė valdžia pradėjo vykdyti gyventojų terorą – nepritariantys ir okupantams nepaklūstantys gyventojai buvo bauginami, įkalinami, tremiami ar net žudomi. Siekdama sumenkinti gyventojų tautiškumą, valdančioji Komunistų partija uždraudė Lietuvos vėliavą, herbą ir himną. Be to, apribojusi gyventojų teises, okupacinė valdžia į Lietuvą ėmė atkelti rusakalbius, kurie užėmė aukštas valstybines ir kitas pareigas.
Tiek kalintys, tiek tremtyje gyvenantys asmenys privalėjo dirbti sunkius, fiziškai alinančius darbus. Tačiau tremtis nuo įkalinimo lagerių skyrėsi tuo, kad tremtyje priversti gyventi žmonės be fizinių darbų turėjo galimybę laisvai judėti ir užsiimti įprastomis veiklomis. Įkalinimo vietos dažniausiai būdavo itin griežtai kontroliuojamos, šių vietų gyventojai negalėjo laisvai judėti ir jų palikti. Tiek tremtyje, tiek įkalinimo vietose gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios.
Okupacinė valdžia ėmėsi kontroliuoti ir ekonomiką, todėl valstybėje ėmė trūkti būtiniausių prekių, tokių kaip mėsa, vaisiai, saldumynai, kava. Kai kurių prekių, tokių kaip tualetinis popierius, parduotuvėse iš viso nebuvo. Kaip atsiskaitymo priemonė įvesti Sovietų Sąjungoje naudoti pinigai – rubliai.
Okupacinis režimas įsigalėjo ir Lietuvos kaimuose. Netekę asmeninės nuosavybės, daugelis Lietuvos kaimo gyventojų nuskurdo. Siekdama priversti gyventojus atiduoti savo turtą ir dirbti kolūkiuose, okupacinė valdžia ėmėsi susidoroti su nesutinkančiais dirbti kolūkiuose gyventojais. Juos vadino liaudies priešais ir tremdavo į Sibirą. Nemaža dalis valstiečių išvyko gyventi į miestus. Priverstinis darbas kolūkiuose mažino valstiečių norą dirbti, todėl kurį laiką žemės ūkis išgyveno krizę. Vis dėlto Lietuvos žemės buvo itin derlingos, todėl lietuviška žemės ūkio produkcija pasiekdavo ir kitus Sovietų Sąjungos kraštus.
Okupacinė valdžia ėmėsi riboti ir gyventojų laisvalaikį. Gyventojų kelionės į užsienį buvo ribojamos, gyventojų būrimosi vietos buvo atidžiai stebimos. Už buvimą tam tikrose vietose, kaip ir už kitokį „nepageidaujamą“ elgesį, gyventojai buvo baudžiami. Griežtos bausmės laukė ir tų, kurie viešai kritikavo okupacinę valdžią ir jos sprendimus.
Pašalinus nepageidaujamo turinio lietuviškas knygas, skaitytojams buvo siūlomos propagandinės knygos.
Okupacinė valdžia stengėsi iškraipyti Lietuvos istoriją. Daugelis istorinių įvykių, asmenybių buvo aprašomi ir pateikiami taip, kad būtų kuriamas okupaciniam režimui palankus pasakojimas apie praeitį. Tam tikslui statyti paminklai okupantams. Okupacinė valdžia matydama, jog Lietuvos gyventojų atrama – Katalikų Bažnyčia – turėjo didelę įtaką gyventojams bei prisidėjo prie kultūros ir tradicijų plėtojimo, ėmėsi šių veiksmų:
- naikino religinius paminklus;
- uždarinėjo bažnyčias;
- persekiojo dvasininkus;
- siekė nuslopinti tautinę kultūrą bei tradicijas;
- uždraudė religines šventes.
Nors prireikė didelių pastangų, bet po kurio laiko Lietuvos vietos gyventojams pavyko įtikinti okupantų valdžią leisti įkurti Lietuvos etnografijos muziejų Rumšiškėse, atstatyti Trakų pilį.
Mokyklose okupacinė valdžia taip pat įvedė savo tvarką – mokytojai privalėjo mokyti, vykdydami okupantų nurodymus. Kaip ir valdžios kontroliuojamoje žiniasklaidoje, taip ir pamokose, buvo skleidžiama oficiali valdžios propaganda. Istorijos pamokose buvo skelbiama tikrovės neatitinkanti Lietuvos istorija, įvestos privalomos rusų k. pamokos. Mokiniai privalėjo įstoti į spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijas. Visoje Sovietų Sąjungoje naudoti vienodi tiksliųjų mokslų vadovėliai, išversti iš rusų kalbos į skirtingas kalbas.
Daugiau apie okupacinio režimo pertvarkymus mokykloje gali sužinoti čia, paspaudęs aktyvią ikonėlę Švietimas Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.
